Bolonija I

Nubudus mūsų laukė prastos naujienos iš visos Italijos šiandien lis būtent ten kur esame mes. Ir ne šiaip sau lis, o planuojamos liūtys. Liūčių anonsus pajautėme dar bevažiuodami link Portovenerės. Supratome, kad prognozės nejuokauja. Laiko turėjome iki 9 ryto. Iki to meto vėjas bent jau neturėjo maišyti žemės su dangumi. Tiesa pakliuvome į rytinius kamščius, kas dar labiau suvalgė mūsų senkančias minutes.

Portovenerėje gan sudėtinga su parkavimu. Šiuo metu kaip ir ne sezonas plius oras toks, kad normalūs žmonės sėdi šiltai namuose ir geria arbatą, tad atrodytų parkavimo vietų nors vežimu vežk. Visgi vos vos įsispraudėme. Jep, į Porto Venerę geriau atvykti viešuoju transportu.

Išlipus vėjas ūbavo taip, kad buvo sudėtinga išstovėti. Tad neliko nieko kito kaip tik trumpa penkminutė šiam iš tiesų žavingam miesteliui. Pasigrožėjome jo spalvotais namukais, prilipdytais prie uolos, pasiklausėme kaip Šv. Petro bažnyčia varpais skaičiuoja laiką. Neatmenamais laikais vietoj šios bažnyčios čia stovėjo Veneros šventykla, va todėl miestelis ir turi tokį pavadinimą. Dar minutei prisiminėme lordą Byron, kuris čia gyveno ir plaukiojo įlanka. Užteks, važiuojam ieškoti geresnių orų. Porto Venerė buvo mūsų tolimiausias šios kelionės taškas. Penkių žemių regioną (Cinque Terre) ir žydrąjį taką (Sentiero Azzurro) paliekame geresniems orams.

Portovenerė

Kūrėm atgal link Bolonijos. Persivertę per kalnus radome saulę. Tiesa vėjas vis dar vertė iš kojų, bet bent jau niekas kupros vandeniu neskalbė. Ta džiugia nata metas patyrinėti Bolonijos apylinkes. Pirmoji mūsų sąraše viduramžius ir maurus į vieną bendrą kūrinį apjungianti Rochetta Matei. Mauriškos formos ir ornamentai tikrai suteikia žavesio šiai pilaitei, kas be problemų išskiria ją iš kitų, esančių aplinkui. Pilaitės kiemas buvo įkvėptas Alhambros, o koplyčia Kordobos katedros, tai kaip ir paaiškina maurų elementus Italijos kalnuose. Žiemos sezonu ji atidaroma tik savaitgaliais, tad mes galėjome ja pasigrožėti tik iš išorės. Užtat kito objekto aplankėme ir išnarstėme kiekvieną gatvelę. La Scola kaimelis nuostabiai išlaikęs viduramžių dvasią ir panoramos nuo kalno neblogos. Viskas tarsi sustingę laike. La Scola kilo iš žodžio reiškiančio sargybos bokštas. Kažkada tai buvo kariniai įtvirtinimai. Visgi mes nusprendėme pakilti dar aukščiau ir aplankyti ant pačios kalno viršukalnės užkeltą bažnytėlę. Kai jau vėjas smegenis galutinai išpūtė, riedėjome žemyn. Mūsų laukė Labante grota. Ji mane maloniai nustebino. Dėl čia esančio kriokliuko visa uoliena apaugusi samanomis, o besileidžianti saulė prieš mūsų akis kūrė vaivorykštes iš besitaškančių purslų. Visi šie aplankyti objektai buvo vien mūsų. Patinka man ne sezono metas.

Grįžtam prie vyšnaitės, kurią minėjau pasakojimo pradžioje. Šv. Luko bazilika karūnavo mūsų dieną. Užvinguriavome prie jos jau visai dienai einant į pabaigą. Visas slėnis buvo paskendęs migloje, o pati bazilika spindėjo ryškiai apšviesta vakarinės saulės. Bazilikoje saugomas pačio Šv. Luko pieštas Motinos ir kūdikio paveikslas. Kaip gydytojui visai vykęs piešinys. Šiais laikais gydytojai nesivargina įskaitomai receptus išrašinėti. Visgi ekspertai mano, kad čia jau vėlesnė Luko piešinio kopija.

Dar vienas bazilikos akcentas tai portico di San Luca. Bolonija (tai beje būdinga ir visam regionui) garsėja savo nesuskaitoma daugybe portikų. Kažkas nepatingėjo ir suskaičiavo, kad bendras portikų ilgis vien Bolonijoje siekia 38km. Šv. Luko bazilikos portikas pats ilgiausias ir siekia net 4km. Šis ilgas arkų koridorius iš tiesų daro įspūdį. Kažkas nepatingėjo ir paskaičiavo Luko portiko arkas. Jų lygiai 666. Skaičiuoti ir tikrinti patiems jau nebereikės, kiekviena tvarkingai indeksuota. Beveik kiekviena. Che, šetoniškas skaičius veda prie vienos švenčiausių Bolonijos vietų. Kas tingi eiti savomis kojomis už 10 eur jus suvežios San Luca express traukinukas. 10 eur ir juo galėsite važinėtis kad ir visą dieną. Paskutinis nuo viršaus išvyksta 16:40 darbo dienomis arba 18:00 savaitgaliais.

Saulėlydis prie šv. Luko bazilikos

Šį kartą norėčiau paminėti ir nakvynės vietą. Užsiregistravus Casa Stella gauni prieigą telefonu valdyti išorinius kiemo vartus bei apartamentų užraktus, o norint prisijungti prie WiFi užtenka nuskaityti QR kodą. Skaitmenizacijos sprendimus užskaitau. Visgi vakarą sugadino ateinančių naktų nakvynė. Likus 15 val iki kitos dienos check in’o iš Expedia sužinome, kad nuo mūsų bus nuskaityti papildomi 42eur. „Papildomi mokesčiai“ paaiškinta. Pirma naujos nakvynės ieškotis tokiam mieste kaip Bolonija jau gan vėloka antra net nėra galimybes nesutikti su “netyčia” atsiradusiais mokesčiais, nes jau anksčiau sumokėti pinigai nebus grąžinami. Tampame situacijos įkaitais. Expedia užsižymime. Expedia daugiau nesinaudosime.

Ryte mūsų laukė dar šiek tiek galvos skausmo. Išvažiuojame iš nakvynės, grąžiname automobilį, bet kita mūsų nakvynė mus priims tik po pietų. Kur dėti lagaminą? Anksčiau laiko nusimesti lagaminą apartamentuose nebuvo galimybių. Planas B juos palikti centrinėje stotyje. Pirmos 5h kainuoja 6eur, po to po eurą už valandą iki 22:00. Stoties rajonas, kaip ir daugelyje miestų, bjaurus. Prie to prisidėjo operacija „Blynas“ (pancake). Taiklus pavadinimas. Jos metu JAV kariuomenė bombardavo vokiečių išteklius, saugomus stotyje, tik deja dideliu taiklumu nepasižymėjo, tad kliuvo ne tik nacių sandėliams. Padarius blyną iš viso rajono, čia padėjo dygti paprasti ūkiškai statomi namai su itin mažai polėkio grožiui.

Atsikratę šiek tiek svorio pasukome link miesto. Šiandien iškrito nuostabus oras. Vasario pradžia, o aš sėdžiu ant pagrindinės aikštės laiptų su maikute ir nusimetusi batus. O ko ne dolce vita? Pašildžius kaulus prieš saulutę leidomės toliau tyrinėti Boloniją. Sustojimas prie Neptūno skulptūros. Bekuriant šią skulptūrą katalikų bažnyčia nurodė menininkui sumažinti Neptūno pasididžiavimo dydį. Viskas grynai dėl miestiečių saugumo, kad akių neišbadytų. Skulptorius supyko, padarė kaip lieptas, tačiau atsistojus tam tikru kampu iš už Neptūno nugaros, jo pirštas sukuria ne itin katalikiškai dorovingą iliuziją. Atrodo, kad Neptūnas turi patį didžiausią… Na patys nuvykite ir pažiūrėkite. Mums beieškant geriausio kampo, vietinis puikiai suprato, ko čia mindžikuojame ir pasiūlė dar geresnę perspektyvos vietą, kur Neptūno pasididžiavimas dar padidėjo. Tam net speciali juoda plytelė įtaisyta, pavadinimu „Gėda“. Trumpam užlipom į Palazzo Comunale pasigrožėti Piazza Maggiore iš viršaus. Ši aikštė dar crescentone pravardžiuojama, nes priminė tradicinę focaccia, kuri gaminama Bolonijoje. (Spėčiau tiek išvauzda tiek ir skoniu). Kaip bonusas mus atiteko ir paveikslų galerijos aplankymas. Dar prasukom pro TIC. Turėjau jiems labai konkretų klausimą. Išgirdusios jį mergaitės net akis išpūtė ir paklausė “jūs gal archeologė?” Ne, nearcheologė, bet kartais mėgstu pakasti. Hmm… gal šį kartą tikrai per giliai? Internete atkasiau kad yra tokia akmeninė plokštė dar Bolonijos akmeniu vadinama ir štai kas parašyta ant jo:

Aelia Laelia Crispis
Nei vyras, nei moteris, nei androginas
Nei vaikas, nei paauglys, nei suaugęs
Nei skaistus, nei parsidavinėjantis, nei kuklus,
Bet viskas kartu
Nužudyta(s) nei alkiu, nei geležimi nei nuodais,
Bet visais šiais kartu
Nei danguje, nei vandenyje, nei žemėje,
Tačiau visur yra jo(s) poilsio vieta
Lucio Agatho Priscius
Nei sutuoktinis, nei meilužis, nei giminė
Nei gedintis, nei laimingas, nei verkiantis
Nei kalvoje, nei piramidėje, nei kriptoje
Bet visur kartu sudėjus
Nei žinantis nei nežinantis kam tai skirta
Tai antkapis, kuriame nėra kūno
Tai kūnas, kurio nėra nei po vienu antkapiu,
Bet kūnas ir antkapis yra viena.

Mergaitės atkasė, kad greičiausiai ši plokšte bus istorijos muziejuje. Turėsiu laiko, įkišiu nosį. O dabar skubam prie garsiųjų Bolonijos bokštų dvynių. Patikrinome ar Pisoje bokštas vis dar svyra, patikrinsime ir čia. Šie du tiesa pasvirę mažiau, vos daugiau nei 1 laipsnis. Beje Bolonijos kone du kartus aukštesnis nei esantis Pisoje. Kaip ir Pisa, taip ir šie bokštai buvo pastatyti ant derlingos visgi nestabilios žemės. Net gi senovinis romėniškas Bolonijos pavadinimas yra Bononija – gera žemė. Ilgainiui anglakalbėse šalyse bologna pradėjo reikšti šudmalystę. Visgi aš nešudmaliauju, kai sakau, kad kažkada Bolonijoje stovėjo daugiau nei šimtas tokių bokštų.

Panorama nuo Asinelli

Šalimais esantis kaimynas Garisendos bokštas pasviręs kiek daugiau. Jis beje buvo patrumpintas, nes dėl tokio pasvirimo, butų rėmęsis ir vertęs iš kojų ir taip nestabilų Asinelli bokštą.

Bilietus lipimui į Asinelli giminės bokštą galima įsigyti pagrindinėje aikštėje arba internetu. Artimiausias laisvas laikas buvo už pusvalandžio. Turistus į bokštą įleidžia sesijomis. Visi sulipa, tada visi nulipa, o tada jau eina kita banga. Taip padaryta dėl to, nes ant laiptų gali būti sunku prasilenkti be to vietomis jie gan nepatogūs. Nudardėti žemyn nenori niekas. Didžiapėdžiams čia itin nepatogu. Kad laukimas prie bokšto neprailgtų, paieškokite lentelės. Jame rašoma, kad Garisendos bokštas buvo paminėtas Dieviškojoje komedijoje. Ten pasviręs bokštas buvo sulygintas su pasvirusiu milžinu Antėjumi. Beje pats Antėjas saugojo devintąjį pragaro ratą, o ten pateko, kai jį pergudravo Heraklis. Dantė mūsų per visą kelionę niekaip nepaleidžia.

Yra dar viena svarbi istorija susijusi su šiuo bokštu. Šį kartą ji aktuali tiksliukams, o ne humanitarams. Pasakojama, kad Giovanni Battista Gugliemini nuo bokšto numetė sunkų akmenį ir jis 17mm nukrypo nuo statmenos tiesės, kuria iš tiesų turėjo nukristi. Tai buvo pirmasis tiesioginis žemės sukimosi įrodymas, užfiksuotas 50 metų anksčiau nei ponas Fuko Paryžiuje sukonstravo savo įrenginį. Turiu pripažinti, kad kai bandau perprasti švytuoklės veikimo niuansus, man perkaista smegeninė. Galimas daiktas, kad šio fakto įkvėptas Bolonijos universiteto profesorius Umberto Eco parašė savo kūrinį „Fuko švytuoklė“. Turėčiau pastebėti, kad ši knyga man lygiai taip pat užvirina smegenis kaip ir pats mechanizmas.

Yra vienas blogas dalykas apie Asineli bokštą, taip kaip ir su Eifelio bokštu. Nuo Eifelio nesimato pačio Eifelio, taip ir čia: vienas pagrindinių miesto akcentų dingsta iš nuotraukų užlipus į jį. Užtat gerai matosi visa kita. Tarkim Maggiore vartai, pro kuriuos kažkada atvykdavo popiežius iš Ravenos, tad jie dar popiežiaus vartais vadinami. Kažkada panašių vartų būta daug daugiau, šiai dienai jų beliko 10.

Vedant žvilgsniu strada Maggiore nuo vartų link bokštų, akis užkliūna už Basilica di Santa Maria dei Servi. Ties šia vieta mano tiksliukės širdis uždainuoja. Kažkada čia vykdavo matematikų kovos. Prieš didžiulę minią stodavo du studentai ir rimuodami spręsdavo matematines užduotis. Matau šitą vaizdą prieš akis ir galvoje pradeda skambėti repo ritmas:


Look, if you had one shot
Or one opportunity
To seize everything you ever wanted
In one moment
Would you capture it
Or just let it slip?

Pamėginkite jūs surimuoti matematinę formulę kuri labiau primena šumerų dantiraštį ar ateivių piešinį kukurūzų laukuose nei normalią kalbą. Gaunasi toks mom‘s spaghetti advanced version.

Ko nesutiksi prie šių dviejų bokštų, tai prietaringų studentų. Sakoma kol nebaigei universiteto negalima praeiti tarp tų dviejų bokštų, lygiai taip pat negalima į bokštą lipti. Beje dar vienas prietaras draudžia be diplomo praeiti pagrindinės aikštės centru. Nebūtų tai studentų miestas. Turbūt trečdalis gyventojų yra studentai ir didžioji dalis mindo Bolonijjos universiteto slenksčius. Seniausio universiteto slenksčius. Tuos slenksčius kažkada mindė ir Dantė ir Petrarka ir Kopernikas. Čia mokėsi ir lietuvių bajorai kaip Pacai bei Radvilos.

Taip jau žvaigždės susidėliojo, kad į 3val miesto turą prisistatėme tik mes. Blogai nes teks ateiti ryt iš ryto, gerai nes gavome galimybę turėti 20min turą po vietas kurių oficialiame maršrute nėra. Pirmas gido klausimas buvo ką aš ten taip skaičiau ryte ant Piazza Maggiore laiptų, atsakius, kad greičiausiai tai buvo apie Markonį, gidas išpūtė akis: “Markonis? Juk niekas jo nežino”. Tada trumpai pristatėme kokius miestus mes šioje kelionėje jau lankėme. Gidui vėl teko išpūsti akis: “Ferara? Komakjas? Ravena? Rimini? Juk niekas ten nevažiuoja!” Apie Aquachetta krioklį patylėjau. Taip kaip mes ten keliavome tikrai niekas nekeliauja 🙂

Gidas trumpai dar užsiminė, kad Emilijos-Romanijos sostinė turi keturis epitetus. Raudonoji (la rossa), nes nuo fašistų greitai persiorientavo ant komunistų. Lig šiol šiame mieste yra Staliningrado ir Lenino gatvės. Storoji (la grassa), nes Bolonija garsi savo patiekalais, o pietuose esančią virtuvę vadina Viduržemio dieta, nes argi salotos maistas. Pritariu. Besimokančioji (la dotta), nes turi seniausią universitetą ir bokštingoji (la turrita), nes kažkada šiame mieste buvo sudygę 120 bokštų. Originaliai gidas kilęs iš NYC. Jis parodė mums du paveikslėlius: NYC dangoraižių džiungles ir kažkada buvusias Bolonijos bokštų džiungles. Vaizdelis tarp šių dviejų laaabai panašus. Tada sekė praktiniai patarimai. Baruose vakarop išdėliojami užkandžiai, tad nusipirkęs tiesiog gėrimų gali nemokamai pavalgyti. Papasakojo kur skaniausios picos, kur gauti vyno taurę už 2eur, dar pasiūlė kelias vietas kur verta šiaip įkišti nosį. Baigėme prie Palazo Isolani laiptų. Architektūriškai tai ypatinga konstrukcija, nes laiptai patys save išlaiko ir neturi atramų. Tam net yra konkretus pavadinimas, deja jis man po minutės išlėkė pro kitą ausį. Užlipus šiais laiptais galima pasigrožėti bokštais dvyniais iš čiut čiut aukščiau. Atsisveikinome su gidu iki rytojaus, o mes nuskubėjome nusimesti savo bagažą į nakvynę ir atgal į miestą.

Kaip pavyzdingi vaikai, paklausėme gido ir pasukome aplankyti Salaborsa bibliotekos, ant kurios laiptų mes ryte ir šildėmės ir kur pirmą kartą mus pamatė gidas, vesdamas rytinį turą. Bibliotekos bonusas – galimybė aplankyti po biblioteka esančius senojo miesto griuvėsius, siekiančius net etruskų laikus, kai Bolonija dar Felsina buvo vadinama. Įėjimas į griuvėsius vykdomas aukojimo pagrindu. Tada mūsų laukė dar viena biblioteka. Galvanio statulos prižiūrima biblioteka comunale dell’Archiginnasio su Anatomijos muziejumi. Muziejus 3eur. Deja kol apėjome bibliotekoje esančius koridorius su herbais numargintomis lubomis bei sienomis, muziejus užsidarė. Kiekviena kilminga giminė, besimokiusi Bolonijos universitete, paliko savo herbą čia. Tarp begalybės kilmingųjų herbų bandžiau ieškoti mūsiškių Pacų ir Radvilų, tačiau rasti taip ir nepavyko. Jie turi ten kažkur būti. Kam pavyks rasti, pasidalinkite kuriame kampe jie paslėpti. Bolonija miestas paprastutis, čia ne Florencija kur ant kiekvieno kampo po meno kūrinį, bet vat ima ir nustebina tokiais mažais perliukais.

Visai netoliese nuo šios bibliotekos galima rasti Portico della Morte, kuriame įsikūręs Nani knygynas. Pasolinis kažkada yra parašęs: mirties portikas yra mano gražiausias atsiminimas iš Bolonijos. Būdamas 15-kos aš čia pradėjau pirkti savo pirmąsias knygas. Tai vieta ne tik turinti kietą pavadinimą, bet ir primenanti dar vieną žinomą Bolonijos asmenį.

Pier Paolo Pasolini buvo daug kuo: poetas, rašytojas, scenaristas, aktorius, žurnalistas, dramaturgas. Žodžiu didelis intelektualas. Man jis žinomas iš jo filmų. Tiesa jo filmai sukėlė dideles audras visuomenėje, bet manyčiau tai viena iš meno užduočių, supurtyti mūsų sustabarėjusias smegenis ir normas. Pažadinti ir pakviesti diskusijai. Diskusijai su savimi arba su kažkuo šalia. Darbai, kuriuos žinau aš, sukurti remiantis knygomis. Viskas prasidėjo nuo lengvo pasivaikščiojimo ekranizuojant Sofoklio kūrinį. Beje Karaliaus Edipo scenos filmuotos Bolonijoje Portico dei Servi fone. Tada Pasolini griebė rimtesnio seksualinio prieskonio turinčias knygas. Dekameronas buvo mano pirmasis matytas Pasolini filmas. Jis priklauso filmų grupei, kuri vadinama Gyvenimo trilogija. Po jos sekė Mirties trilogija ir dar labiau seksualiai paaštrintas filmas Salo. Salo vienas toks piktesnių jo darbų. Sukurtas remiantis markizo de Sado aprašymais. Įkvėptas Dantės, Pasolini suskaidė filmą į kelias dalis. Pačiame filme palietė ir daug kitų autorių kūrinių kaip Nyčės ir Prusto. Toliau turėjo eiti filmas apie Gilles de Rais (Žilį de Rė ). Deja Mirties trilogijos Pasolini neužbaigė. Pats Salo išėjo jau po menininko žmogžudystės.

Pasolini kūnas buvo rastas kelis kartus pervažiuotas su savo paties mašina, jo sėklidės buvo suknežintos metaliniu strypu, o jis pats po mirties dar ir padegtas. Viskas tuo metu buvo užkabinta ant paauglio vardu Pelosi. Jis tą naktį pardavinėjo savo kūną šiam režisieriui. Nors tolimesnis tyrimas atskleidė, kad būta bent trijų asmenų per susidorojimą, daugiau detalių taip ir nepaaiškėjo. Motyvų priausta irgi nemažai. Pats paaugliukas aiškino, kad Pasolinį jis nužudė, nes Pasolinis jį bandė išprievartauti. Tada svarstytas susidorojimas dėl nestandartinių seksualinių pakraipų. Buvo iškelta teorija, kad tai galėjo būti ir dėl jo politinių pažiūrų. Pasolini manė, kad komunizmas išgelbės pasaulį. Prisimenate pasakojau apie jo tėvą Carlo Alberto Pasolini, rėmusį fašizmą? Pasolini šeimos vakarienės turėjo būti fantastiškos.

Viskas dieną uždarome. Rytoj paskutinė kelionės diena. La dolce vita eina į pabaigą.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *