Appennini

Vakar kalbėjome apie etruskus, šiandien atėjo metas osgotams. Oj, kaip aš nekenčiau istorijos pamokų mokykloje. Kalbos apie gotus, vizigotus ar osgotus man buvo tokios svetimos ir nesuprantamos. Slėpdavausi po suolu kiekvieną kartą mokytojai ieškant dienyne, kurį dabar prie lentos kviesti. Tačiau kai pradedi keliauti viskas tampa daug aktualiau. Taigi osgotai pasimakalavę po visą Europą tai Baltijos pakrantėje tai, tai Kryme tai prie Dunojaus nusėdo Italijos teritorijoje ir įkūrė Osgotų karalystę. Visam tam vadovavo Teodorikas Didysis, kuris kaip mūsų Vytautas apkrikštijo savo tautą. Vėliau tiesa religija pasirinko arijonizmo pakraipą, kuri atsisakė minties, kad Dievas yra trijuose asmenyse ir priartėjo prie musulmoniškų idėjų, kur skelbiama, kad Kristus tai tiesiog dar vienas pranašas. Kodėl aš kalbu apie osgotus? Ravena, kurioje mes šiandien lankomės buvo jų sostinė, o Teodorikas Didysis čia ir palaidotas. Jo mauzoliejų galima rasti netoli miesto centro.

Ravenoje mes randame palaidotą ir dar vieną nusipelniusį asmenį. Šis žmogus minimas Hanibale, Vaiduoklių medžiotojuose, HIMYM, Sopranuose ir net Ledynmetyje. Ramiai čia savo kriptoje ilsisi Dantė Aligjeris. Būtent Ravenoje jis ir baigė rašyti savo šedevrą, kurį pavadino paprastai „Komedija“. Komedija ne dėl to, kad juokinga, bet dėl to kad laimingai viskas baigėsi. O turbūt dėl to kaip viskas baigėsi kūrinys ilgainiui įgavo „Dieviškosios komedijos“ vardą.

Dantės gimtasis miestas Florencija. Deja dėl politinių kovų, dalinantis įtakos zonas, Dantei teismo buvo paskirta aukščiausia bausmė: jo turtas konfiskuotas, o pats turi būti sudegintas ant laužo. Dantei teko bėgti. Tiesa po poeto mirties Florencija pradėjo svarstymus, gal visgi reikėtų susigrąžinti kūną. Iniciatyvinė grupė net kietą kriptą jam pastatė ir laukė kada poetas bus sugrąžintas atgal. Bet Ravenos vienuoliai taip paprastai Dantės atiduoti net neketino ir išsiuntė į Florenciją tuščią karstą. Teko jam tyliai pabūti ir už užmūrytos sienos, baiminantis, kad kas vėl pirštų prie jo neprikištų. Kai aistros dėl jo pačio ir jo kūno nurimo, Ravena su Florencija pagaliau sutarė. Florencija 2008m. atšaukė Dantei paskelbtą nuosprendį (na geriau vėliau negu niekad) ir nuo šiol jo kapo žibintui siųs alyvą.

Dieviškoji komedija iš tiesų nuostabus kūrinys. Mano galva niekas taip gerai neaprašė pragaro. Ten pasiklydusią Dantės sielą po devynis pragaro ratus vedžiojo Virgilijus. Kiekvienam ten patekusiam nusidėjėliui skirtas ratas pagal gyvenimo nuopelnus. Pats pikčiausias devintasis ratas skirtas išdavikams, o to rato centre įkalintas didžiausias išdavikas Šėtonas, išdavęs patį Dievą. Šetono nasruose už savo nuodėmės atsiima tokie išdavikai kaip Judas ir Brutas. Pragaro skyriuje minima ir pati Ravena, bei dar keletas taškų Italijoje, kuriuos tikiuosi pavyks aplankyti šios kelionės metu. Pagoniui Virgilijui į rojų patekti uždrausta ir tęsti kelionės jis nebegali, tad rojuje Dantę vedžioja jo gyvenimo meilė Beatričė Portinari ir nuveda iki pačios Dievo apvaizdos. Atsiprašau už spoilerius. Ši meilės istorija labai panaši į Petrarkos. Dantė Beatričę buvo matęs vos keletą kartų savo gyvenime, tačiau to pakako skirti jai praktiškai visą savo kūrybą. Beje nebūtina žinoti poeto darbus, kad kalbėtume kaip Dantė kalbėjo. Daugelis mūsų kuo puikiausiai žino pasakymą „vendetta allegra“ – saldus kerštas. Šis pasakymas priskiriamas jam, nors gan keista, kad toks teisingas ir doras žmogus kaip Dantė būtų užsiiminėjęs nešvariais žaidimais. Sklinda legendos, kad jis niekada nemeluodavo. Kai jis jau slapstėsi nuo įstatymo, jį sustabdė kareiviai ir paklausė ar nematęs Dantės. Nuo atsakymo priklausė gyvens jis ar ne. Dantė atsakė „Kai aš ėjau šiuo keliu, jis manęs nepralenkė“.

Dantės kapas įsitaisęs netoli pranciškonų vienuolyno, kuris turi mielą vidinį kiemelį. Deja vienuolynas uždarytas, tad kiemeliu pasidžiaugėme tik iš už grotų. Įkišome nosis ir į dar kelis šventorius. Ravena įtraukta į UNESCO. Tiksliau aštuoni viduramžiais statyti krikščioniški statiniai apjungti į vieną bendrą UNESCO paveldą. Viena jų Šv. Apolinaro bazilika (Basilica di Sant’Apollinare Nuovo), kurią kaip arijų šventovę pastatė jau minėtas Teodorikas Didysis. Čia buvo ir jo rūmai. Tik truputį vėliau bazilika perėjo į standartinių krikščionių rankas. Antrasis mus sudominęs šventorius buvo Šv. Vitalijaus bazilika (Basilica di San Vitale). Kaip ne kaip Šv. Vitalijus buvo nukankintas šiame mieste ir paskelbtas miesto globėju. Laikoma, kad šią baziliką puošia gražiausios to periodo mozaikos, o ir pati bazilika ne šiaip sau, bet aštuonkampė. Beje mozaikų pabarstyta visame mieste. Ne veltui jis vadinamas mozaikų miestu. Tad nepamirškite dairytis ir jis jus būtinai nustebins.

Metas dar vienai istorijai. Prieš truputį daugiau nei 2000 metų dar jaunas būdamas Julijus Cezaris buvo paskirtas daryti tvarką viename ne Italijai priklausančiame regione. Galiausiai Romos senatas įsakė Cezariui išformuoti savo legionus ir grįžti į Italiją jau be savo karių. Cezariui tokie senato reikalavimai nepatiko, jis kirto Italijos sieną su savo kariuomene, kas reiškė senato išdavystę ir tai vėliau išsivertė į pilietinį karą, po kurio Cezaris tapo vienvaldžiu imperatoriumi. Cezaris pastatė ant kortos viską, kirsdamas Italijos sieną, kurią tuo metu žymėjo upė, jis sudegino bet kokias galimybes atsitraukti. Ta upė vadinosi Rubikonas. Vat taip kilo posakis kirsti Rubikoną, prie kurio mes sustojome, išvažiavę iš Ravenos. Kaip ir priklauso, Rubikonas turi Julijaus Cezario tiltą, ant kurio puikuojasi jo biustas. Kirtome Rubikoną ir mes. Julijaus dar šiek tiek nepaleisime. Vykstame ieškoti istorijų apie jį miestelyje vardu Rimini.

Senai labai senai ant Ariminus upės žiočių (dabar Marecchia vadinama) romėnai įkūrė savo koloniją. Per daugelį metų kolonijos pavadinimas galiausiai įgavo Rimini vardą. Miestukas keliavo per daugelio užkariautojų rankas, tačiau bene didžiausią palikimą čia paliko romėnai. Čia stovi baisiai sena romėnų triumfo arka ir keliais metais jaunesnis Tiberijaus tiltas. Visgi pirmiausia mes sukame link Piazzale Felini, pakalbėti apie Italijos kiną (ir tikrai ne paskutinį kartą).

Šį rytą pramerkiau akis, o galvoje jau skambėjo Splin daina pavadinimu Felini. Gimęs ir užaugęs Riminyje Fellini sentimentus ir meilę šiam miestui reiškė per savo filmus. Amarkordas įamžino Grand Hotel Rimini, o Riminis įamžino Fellini, išpiešęs visą Borgo San Giuliano rajoną scenomis iš jo filmų. Kiekvieną kartą režisieriui grįžus į Riminį, jis apsistodavo šiame viešbutyje ir išskirtinai 316 kambaryje. Fellini kūryba neliko nepastebėta. Palmės šakelę jam pelnė La dolce vita. Po šio filmo Romoje buvo uždrausta maudytis Trevi fontane. Paminėjimo vertas ir Aštuoni su puse, kur ir vėl vaidina nuostabusis Marcello Mastroianni. Rašau šias eilutes ir saldu darosi…

Užteks saldybių, grįžtam prie rimtų reikalų. Pasilikę mašiną netoli Augusto Oktaviano triumfo arkos, einame žiūrėti kaip laikosi romėniškas amfiteatras. Mes visi žinome, kaip reikia valdyti liaudį: panem et circenses. Tai žinojo ir Romos valdžia. Romėnų palikimas tuo šiame mieste dar nesibaigia. Piazza Tre Martiri randame patį Julijų Cezarį. Būtent čia, užlipęs ant akmens, jis šovė kalbą savo kariams. Alea iacta est – kauliukas mestas. Žiūrime, ką mums išridens fortūna. Kaip viskas rutuliojosi toliau mes jau žinome.

Viskas su italų ir lotynų kalbos pamokėlėmis baigiau. Metas pailsėti prie Tiberijaus tilto, kuris jau perkopė 2000 metų amžių. Pats tiltas pastatytas iš istrijos akmens (kaip Venecija) buvo via Emilia pradžia ir sujungė Riminį su Pjačenca. Šis kelias pavadintas Marko Emilijaus Lepido garbei. Iš šio inžinerinio šedevro jau mažai kas belikę, vietoj jo čia dabar aktyviai veikia mokama autostrada. Upės po Tiberijaus tiltu irgi jau mažokai matosi. Didelė dalis jos suslėpta po žeme, o ant jos įkurtas žaliasis poilsio plotas. Gera žinia, kad tiltas sveikas, nors ir jį vokiečiai susprogdinti norėjo.

Prieš paliekant Rimini dar viena meilės istorija. Jos centre Francesca da Rimini. Aplinkiniai miestai pastoviai konkuravo ir kariavo tarpusavyje. Ne išimtis buvo Ravena su Rimini. Šių miestų šeimoms pabodo aiškintis santykius jėga, tad nusprendė viską išspręsti kitomis priemonėmis. Buvo suorganizuota santuoka. Taip Francesca iš Ravenos atvyko gyventi į Rimini pas savo vyrą Giovanni Malatesta. Viena problema, kuri temdė jaunųjų gyvenimą buvo ta, kad Giovanni buvo luošas. Netrukus Francesca įsimylėjo Giovanni brolį Paolo. Jų santykiai tęsėsi daug metų, bet galiausiai Giovanni užtiko meilužius ir juos abu nužudė. Kodėl kalbu apie šią meilės istoriją? Ji trumpai aprašyta Dantės Dieviškojoje komedijoje Pragaro dalyje, kur šį pora sutinkama antrajame pragaro rate. Jis skirtas pasileidėliams ir gašlūnams. Kartu su Kleopatra, Achilu, Tristanu ir visu debesiu kitų šie du amžinai sukasi vejo verpete, nes kažkada savo žemiškame gyvenime leido sau įsisukti į aistros verpetą. Dantė, išklausęs Frančeskos istoriją, nualpsta iš gailesčio:

Girdėdamas Frančeskos gailią šneką,
Užuojautą jos draugui pajutau;
Aš sudrebėjau, jėgos man išseko,
Ir žemėn aš lyg užmuštas kritau

Tiems, kam visgi patinka pragaras ir jį mėgsta kelti žemėje, pasiklausykite Ancient Bards. Ši grupė iš Rimini puikiai palaiko pragarišką dvasią šiuose kraštuose. Tiems, kas mėgsta simfoniją, bet ne tokią, kurią groja Ancient Bards, žinokit, kad Franceskos istorija ne tik Dantę sujaudino. Jai kūrinius rašė Čekijos kelionėje aptartas Jan Neruda, Džoakinas Rosinis ir net pats Piotras Čaikovskis.

Diena persirita į antrąją pusę. Aviacijos muziejų ir Ramštaino istoriją praleidžiame. Žinau ką ten nusivešiu, kai kita kartą svečiuosiuosi Italijoje, o dabar sukame link penktos mažiausios valstybės pasaulyje.

Taigi gyveno žemėje toks akmentašys Marinas. Gyveno jis Kroatijoje, tik va prireikė kažkam jį atsivežti į Rimini, kad padėtų miestą atstatyti po piratų apsilankymo. Panašu, kad Marinui davė nepakankamai darbo, nes jis pradėjo turistauti po apylinkes, užsikeberiojo ant Titano kalno, apsižvalgė ir tarė: negrįšiu aš į tą velnio Kroatija, keičiu darbinį profilį ir pradedu naują vienuolio karjerą. Taip prasidėjo San Marino istorija. Šv. Marinas matomai buvo galvotas žmogus, gerai parinko vietą savo rezidencijai, nes per tiek metų ši kalva nei karto nebuvo nukariauta. Užvertę galvas ir pažvelgę į tas stačias kaip siena uolas, nusprendėme, kad ir mes nevargsime su užkariavimais. Pasilikę mašiną stovėjimo aikštelėje prie keltuvo (2h = 3Eur), pasinaudojome keltuvo paslaugomis užkilti į šią tvirtovę (4,5eur pirmyn ir atgal). Ką randi pakilęs? Daug kvepalų parduotuvių, dar daugiau ginklų parduotuvių, dar, žinoma galima rasti San Marino likerių, o pati keisčiausia yra turbūt guminių ančiukų parduotuvė. Vien už ančiukus aš duočiau UNESCO. Ką dar radome parduotuvėse? Ogi tvarkingai įpakuotus lietuviškus eurus. Gudriai susižvalgę, nusprendėme, kad tai visai neblogas verslo planas – pardavinėti saviškes monetas trigubai brangiau. Mes savo lietuviškus eurus palikome tualeto automate. Bus kažkam neblogos radybos.

Nuo San Marino atsiveria puikios panoramos. Žvelgiant link jūros matosi Riminis, žvelgiant kalnų pusėn matosi ant viršūnių pamėtytos kitos pilaitės ir bokšteliai. Titano kalnas puiki apžvalgos aikštelė. Titano kalnas ir šiaip puikus pasivaikščiojimui. Man labiausiai patiko atkarpa vedanti link trečiojo bokšto. Ten ir mažiau žmonių ir takelis toks senovinis ir lengvai paslaptingas ir mažiau san mariniškų išlaižymų.

Pats San Marinas man asocijuojasi su viena asmenybe. Jo vardas Ayrton Senna. Vienas kietesnių F-1 lenktyninkų. Tik dėl jo užsikabinau ant šios sporto šakos. San Marino Grand Prix atkarpa buvo jam paskutinė. Į finišą jis neatvažiavo. Kitas paminėjimo vertas žmogus yra Abraomas Linkolnas. Už gražų laišką san mariniečiams jis gavo šios šalies pilietybę. Klausimas: kokiu adresu man siųsti savo susižavėjimo pilną laišką, kad tapčiau San Marino piliete, a?

Nudardame kalnu žemyn, užpilame pilną baką čiut čiut pigesnių degalų (1.45 vietoj itališkų 1.55) ir metas mano kitai istorijai. Istorijai apie Marino draugelį. Į Italiją Marinas atvyko ne vienas. Su juo atplaukė dar vienas akmentašys. Šis akmentašys turbūt turėjo dar mažiau darbo nei Marinas nes nublūdijo dar toliau į kalnus, užkilo ant uolos ir įkūrė savo tvirtovę. Tam Rimini darbų vadovui per nagus su armatūra, kad savo krachaborų nesužiūri ir visi blūdijo po apylinkes kas sau. Šiais laikais statybos vadovų galvos skausmas, kad kuris darbininkėlis neužgertų, panašu anais laikais tik nesužiūrėk kokio vieno kito, o jie jau vat valstybę įkūrė. Marino draugo vardas buvo Leo. Taip atsirado San Leo. San Leo aplankėme ir mes, pasivaikščiojome viduramžius menančiomis gatvelėmis. Buvo ir dar viena priežastis kodėl mes važiavome pažiūrėti į San Leo fortą. San Leo atliko Leonardo da Vinčio pilies role filme Hadsono vanagas, kur vaidina badass Bruce Willis. Na ir dar viena mažytė priežastis. Kažkada ši pilis priklausė Sforza giminei. Bona Sforza mums, lietuviams, turbūt arčiausiai širdies.

O toliau darosi dar linksmiau. Kartu su Marinu ir Leo atplaukė mergiotė vardu Agota. Ką ji statė Riminyje nežinau, tačiau jai statybos irgi atsibodo. Jos naujasis statybų projektėlis pasivadino Sant’Agata Feltria. Tai dabar klausimas: kuris nuo kurio nusirašė? Šiam miesteliui laiko šiandien jau nebeturėjome, o tiksliau pasirinkome kito miestelio lankymą. Tam, kad šiek tiek atsipūstume nuo šventųjų, dienos pabaigai pasirinkome ne tokį šventą asmenį. Čia kad viskas subalansuota būtų.

Taigi traukiame į Predappio – Musolini gimtąjį miestą, kuriame jis ir palaidotas. Kad ir ką jis nuveikė per savo gyvenimą, visgi tenka pripažinti, kad tai buvo stipri asmenybė. Tokia stipri tokia įtaigi, kad jam praktiškai nereikėjo jaudintis, kad kažkas gali nesutikti su jo idėjomis. Jis buvo Hitlerio įkvėpimo šaltinis. Nuo Dučės Hitleris nukopijavo daugelį manierų tame tarpe ir pasisveikinimą. Musolini priskiriama frazė, gerai atspindini jo charizmą: “Jau geriau vieną dieną gyventi kaip liūtui, nei 100 metų kaip avis”. Tiesa keletas prieštaraujančių atsirado, o tiksliau keturi. Keturis kartus buvo kėsintasi į Dučės gyvybę. Turbūt labiausiai vertas paminėjimo yra penkiolikmetis Anteo Zamboni. Visai netoli pagrindinės Bolonijos aikštės šis vaikinukas pabandė nušauti Musolini, deja nepataikė, buvo sučiuptas ir vietoje nulinčiuotas. Jį sučiupo Carlo Alberto Pasolini. Beje apie Carlo Alberto sūnų pakalbėsime kai būsime Bolonijoje.

Visgi karma is a bitch. Carlo Alberto karma pasivijo jį per sūnų, o Musolinis savo dienas užbaigė ne ką geriau nei tas vaikis Bolonijos aikštėje. Jis ir jo meilužė Klara Petači buvo sušaudyti likus dviem dienom iki Adolfo ir Evos Braun savižudybių. Tai bent savaitėlė tada susidėliojo. Fašizmas dardėjo žemyn šviesos greičiu. Musolini ir Petači kūnai buvo atvežti iki Milano į Piazzale Loreto. Simboliška, nes ten Musolini valdymo laikais sušaudyta kalnas partizanų. Taip kaip kažkada Musolini paliko partizanus pūti, lygiai taip pat jo ir Petači kūnai dabar buvo palikti aikštėje, o visi norintys dergėsi iš kūnų kaip tik fantazija vežė. Dučė po to buvo įmestas į duobę, be jokio antkapio. Tiesa jo kūną po to fašizmo rėmėjai atsikasė ir saugojo. Galiausiai jis atgulė į savo šeimos kriptą, kuri tapo neo fašistų piligrimystės vieta. Ten mes ir atvykome. Tiesa kapinės užsidaro 16:30. Pavėlavome ir saliutuojančių fašistų pamatyti nepavyko.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *