Berlin II

Tailandas tiesa mūsų paprastai neišleido. Atplaukę atgal į Phuket, vairuotojo paprašėm, kad nuvežtų kur nors pasishopinti. Spėčiau vairuotojas pagalvojo, kad Dariui neprošal kvepalus įsigyti. Taip mes atsidūrėme visiškoje blogio irštvoje – duty free. Ir tam kad gautum leidimą čia taškytis pinigais, turi pateikti savo pasą, nakvynės duomenis, skrydžio bilietą, paaukoti nekaltą mergelę ir pasirašyti krauju. Kai sandėris su šetonu baigtas, patenki į stebuklų salę, kur mano kvepalai kainuoja 100EUR kol aš juos normaliam pasaulyje perku už 40EUR. Stebuklas tame, kad visi kaip pamišę kraunasi pilnus maišus, nes pigu.

Keistajame Duty Free

Kai išlipau iš taksi ir supratau kur mane atvežė, net nupurtė. O kai priėjusi mergaičiukė paprašė mano paso, pasiunčiau ją tokiu tonu ir taip toli, kad ji dingo greičiau nei prie mūsų prisistatė. Visgi Darius įkalbėjo mane šiek tiek nuleisti garą:

  1. Mes miesto pakraštyje ir vėl šaudytis taksą tingisi abiems
  2. Čia nusipirkus bonbonkių ir parodžius čekį, mus nemokamai nuveš iki oro uosto

na ką, vadinasi metas lauktuvėms…

Lukas paskutinę atostogų dieną jau nebepavežė visu pajėgumu dirbančių kondicionierių. Namo skridome su temperatūra ir baltais arkliais. Jau galvojome tupėti Berlyno viešbutyje ir gydytis, bet per tas 12 skrydžio valandų karštis nukrito. Turbūt mažasis išsigando, kad kaulų muziejaus nepamatys, tai susiėmė. Be visa ko diena Berlyne pasitaikė superinė. Tad ir vėl griebėme dienos bilietą viešajam transportui toliau pažindintis su Berlynu.

Radom laisvą Berlyno sienos atkarpą

Taip kaip Luvras turi Mona Lizą, taip Berlyno siena turi Bruderkuss arba kitaip “Dieve, padėk man išgyventi šią mirtį nešančią meilę”. Bučinių grafiti aptarinėjama tema ir Lietuvoje. Didžiausias grafiti, kuriuo mes galime pasigirti, tai Kaišiadoryse ant namo sienų išpieštas bučinys. Žinoma negalima pamiršti ir Berlyno sienos įkvėpto darbo Vilniaus stoties rajone. Po tokių anonsų mūsų žemelėje kaip gi galima nenueiti pažiūrėti originalo, kur aistringai bučiuojasi Brežnevas su tuometiniu Vokietijos lyderiu Honekeriu. Tiesa žmonių prie grafiti panašiai kaip prie Mona Lizos. Visiems maga pasifotografuoti prie  dviejų nelabai vykusių statytojų: vienas pastatė sieną, kitas bandė statyti sovietų sąjungą. Kai pagalvoji netoli mes pasistūmėjome. Istorija apsuko ratą ir vėl mes ant sienos paišome du besibučiuojančius dėdes, kur pirmasis nori statyti sieną, o antrasis nori atstatyti sovietų sąjungą. Pafilosofavom, užteks. Istorijos tiesėje judame dar keletu metelių atgal, kai viskas buvo daug daug paprasčiau. Kuomet dar šviežiai susiformavisią žemelę mindžiojo ne žmonių, o dinozaurų kojos.  Na gal dar vienas senas anekdotas šios temos pabaigai (ne, tai ne apie Brežnevo antakius):

Stalinas, Kruščiovas, Brežnevas ir Gorbačiovas važiuoja traukiniu. Traukinys staiga sustoja ir šie keturi piliečiai pradeda diskutuoti ką dabar daryti:

– Stalinas: “Nušauti traukinio mašinistą!”

– Kruščiovas: “Ne, mašinistą reikia perauklėti ir padaryti reformą traukinio vagone”

– Brežnevas: “O gal geriau užtraukiam užuolaidas ir įsivaizduojame, kad traukinys juda?”

– Gorbačiovas “Ne, draugai, mes visi dabar išlipame ir pradedam stumti”

Berlynas giriasi, kad turi daugiau muziejų nei lietingų dienų metuose. Suprask, net jei per lietingas dienas lankytum Berlyno muziejus, visų jų per metus neapeitum. Nuodemė būtų nepasikultūrinti, tuo labiau, kai Lukas mums jau visas galvas išūžė dėl kaulų muziejaus. Ačiū dievui bent šiame muziejuje teisingai suprantama šeimos sąvoka. Mums lankantis zoologijos sode, šeimos bilietas reiškė vieną suaugusį ir tris vaikus. Prašosi vienas piktas anekdotas, bet patylėsiu. Gamtos istorijos muziejus, šeimą supranta tradiciniu mums būdu, tad įėjimas ne toks skaudus. Lukas T-Rex vardu Tristanas ėjo žiūrėti kokius tris kartus. Vaikas laimingas, mes taip pat. Atėjo metas pramankštinti kojas, pasimėgauti nuostabiu oru ir išpildyti dar vieną pačiuožusį mano norą – rasti tyliai tarp kiemų paslėptą Hitlerio mirties vietą.

Museum für Naturkunde stebim planetas

Tiesa žygiuojant vietomis, kur kažkada stovėjo siena dar prasukome pro Checkpoint Charlie. Ne tai ne paminklas kokiam nors Čarliui. Tai kažkada stipriai tankais ir spygliuotom vielom saugotas vienas iš nedaugėlio praėjimų pro Berlyno sieną. Praėjimai buvo sužymėti A, B, C ir t.t. Ir būten C raidė pagal fonetinę NATO abėcėlę vadinama Charlie. Lietuviškas atitikmuo Centras. Atsiprašau visų tų, kurie ties tuo dirbo, bet labai juokinga. Jau įsivaizduoju pokalbį taip punktų “Centriukas kviečia Birutę….”. Gal visgi likime prie angliškos versijos. Checkpoint Charlie buvo vienintelis punktas kur užsieniečiai galėjo kirsti sieną ir tas labai masino rytų berliniečius, sumaniusius persikraustyti į vakarų Berlyną. Vienas toks drąsuolis įsigijo žemą mašiną be stogo, nuėmė priekinį stiklą, išleido oro iš padangų ir kol pasieniečiai tikrino jo dokumentus užgulė akceleratorių ir pralindo pro mažiau nei metro aukštyje esantį užkardą. Šis C punktas nepamirštas net pačio šauniojo Holivudo. Pats Bondas kirto rytų – vakarų sieną būtent per čia. O dabar čia marios žmonių, prekystalių su dujokaukėmis bei rusiškomis ušankomis, kebabinių ir čirškančių Currywurst. Bublikus pamiršote. Checkpoint Charlie išbuvome lygiai dvi minutes.

Prie memorialo žuvusiems žydams. Tiksliau jame.

Dar keli kvartalai pėsčiomis ir iš toli jau tapo akivaizdu, kad artėjame prie teisingos vietos. Šiaip mieste beklaidžiojančiam turistui turbūt toks vaizdelis keltų šypseną. Kokio velnio 10 turistinių grupių blaškosi po daugiabučio kiemo stovėjimo aikštelę. O tada lyg netyčia užkliūna stendas su bunkerio nuotraukomis. 1945m. čia kartu su žmona Eva Braun nusišovė Adolfas. Kam reikėjo ir vaikams smegenis ant sienų ištaškyti, man lieka paslaptis. Taip mirė nacistinė Vokietija. Ironiška, bet už 200m yra memorialas žuvusiems žydams. Yra kam patinka.

Saulė jau visai smagiai įsišvietė, tad užsinorėjome pasimėgauti dar vienu Vokietijos privalumu – išgerti alaus Tiergarten parke. Buvo žiauriai keista, nes mūsų draudimų paveiktos smegenėlės intensyviai priešinosi šiam veiksmui. Taip užsibaigė paskutinė atostogų diena.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *