Šiandien diena prasidėjo nuo turo po miestą. Bolonija turi 7 paslaptis. Šitas faktas girdimas daug ir dažnai. Marketingas dirba. Daugelis paslapčių man bent jau įspūdžio nepadarė. Pačios žavingiausios reikia ieškoti Piella gatvėje. Pravėrus mažą langelį atsiveria vaizdas į kanalą. Taip taip, Bolonija giliai žemyne, tačiau net ir ji kažkada buvo sujungta kanalais su Adrijos jūra. Tiesa šiais laikais didžioji dalis kanalų užversta, dabar viskas tūno giliai po žeme. Nepalaidoti išliko tik du. Vieną apžiūrėti galima, kitas deja tik girdisi. Tas besigirdintis beje jungė Ferarą su Bolonija. Canale Moline reiškia malūnų kanalą. Kažkada kanalo vandenį maišė neblogas tuntas medinių ratų. Tai pasitarnaudavo šilko pramonei, kuria garsėjo Bolonija.
Šilkas ir kas susiję su juo buvo pardavinėjami pagrindinėje aikštėje, o portikai tarnavo kaip prekių apsauga nuo itališkos saulės. Apie ten buvusį turgų byloja viena siena, kurioje vis dar galima pasimatuoti tam tikrus dydžius. Piede – 0.38m, braccio – 0.64m, doppio braccio – 1.28, pertica – 3.8m. Tad jei nesutinki su pardavėjo pasiūlytais matais, visada galima pasinaudoti šia siena. Beje ne tik šilko pramone garsėjo Bolonija. Prie pagrindinės aikštės ant vieno portiko lubų ir grindų galima rasti tokius užrašus: panis vita/vinum leatitia/ canabis protectio ( duona gyvenimas, vynas džiaugsmas, kanapės apsauga). Laikai pasikeitė. Kanapes ir šilką Bolonijoje pakeitė turistai ir makaronai.
Taip kaip Lietuvoje Kaunas pešasi su Vilniumi, taip šiame regione kariauja Bolonija, Ferara ir Modena. Šis strėlių laidymas tęsiasi nuo amžių amžinųjų. Kaip jau minėjau kelionės metu skanios duonos ragauti neteko. Sako Ferara gamina geresnius duonos gaminius, nei Bolonija. Čia vienintelė vieta, kur boloniečiai giria Feraros gyventojus. Mūsų patirtis rodo, kad net ir Feraroje batono skonis greičiau primena kartono gabalą.
Florencija garsėja savo kvailąją duona (Pane sciocco). O kvaila ji todėl, kad be druskos. Sciocco reiškia be druskos, tačiau tas pats žodis reiškia ir kvailas. Kažkada eilinio karo tarp miestų metu Florencijai buvo užsuktas druskos iš pajūrio tiekimo kraniukas. Druska gal ir paprastas dalykas, tačiau verskis kaip nori, jos reikia kasdien. Prisimenate Gandį ir jo druskos žygį? Druskos vertę labai gerai iliustruoja faktas, kad soldier ir salary kilo iš žodžio sal (druska). Soldier tai karys, saugojęs druskos sandėlius, o jam atlygį (salary) mokėję druska. Ar žinote tą trijų prištų kombinaciją, reiškiančią pinigus? Tokiu judesiu tikrindavo druskos kokybę. Lig šiol Italijos gatvėse galima matyti ženklus, kokia svarbi druska buvo tais laikais. Sali e Tabacchi kioskelių pilni miestai. Taigi taigi, druskos parduotuvėje aptarnaujami tie, kurie ieško būdų kaip įsivaryti sau vėžį. Keistas šių dviejų prekių derinys, tiesa?
-Norėčiau cigarečių.
-Gal jums ir druskos pasverti?
Panašu tas druskos verslas iš tiesų pelningas. Emilija-Romanija giriasi kaip vienas geresnių Italijos regionų sukančių gan aukštą BVP, tačiau kai 11val vaikštai po miestą reta kuri kavinė dirba. Man taip ir liko nesuprantama, kaip nedirbdami italai užkočioja tokį aukštą BVP. Kai įminsiu šią mįslę, perimsiu itališką gyvenimo būdą. Taip bevaikštinėdami atsidūrėme prie Corte Isolani – prabangiausių parduotuvių ir restoranų vietos. Pakėlus akis į lubas už medinių sijų galima rasti ten įstrigusias strėles. Yra keletas strėlių legendų. Viena pasakoja, kad trys vagys norėjo nužudyti namo šeimininką, bet jį išgelbėjo lange pasirodžiusi nuoga moteris, kita pasakoja, kad vyras pasamdė žudikus, kad susitvarkytų su neištikima žmona. Bet štai žmona pasirodė lange nuoga ir šauliai prašovė. Dar yra legenda, kad vienas jų buvo gėjus ir viena strėlė visgi pasiekė tikslą. Kad ir kaip ten buvo iš tiesų, strėlių paieška visai smagus užsiėmimas tarp to, ką iš tiesų reikia veikti, atvykus į Boloniją. Kiek besutikom žmonių, visi kalbą viena: Bolonijoje reikia valgyti. Nuo mortadella sumuštinio su daktariška dešra iki legendomis apipintų tortellini. Žmonės kalba, kad jų forma kaip Veneros bamba. Visas gyvenimas čia sukasi apie maistą. Ir čia galioja labai griežtos maisto taisyklės. Italą ištiktų širdies smūgis ne tik tada, kai užsipiltume majonezinio padažo ant picos. Žymusis Bolonijos ragu (Bolonijos padažas) gali būti valgomas tik su trijų rušių makaronais. Spaghetti bolognese Italijoje neegzistuoja. Tačiau tagliatalle su juo tinka. Su juo tinka ir tortellini makaronai, kas man pasirodė absoliuti nesamonė: valgyti makaronus su mėsa ir užsipilti mėsos padažu. Taip bekalbėdami apie makaronus, ledus, duoną ir sumuštinius, pasiekėme pagrindinę aikštę.
Prieš mus visu grožiu stojo Šv. Petronijaus bazilika. Iš išorės tokia pusiau lupta pusiau skusta, nes pirmos fasado eilės, gražios ir iščiustytos, o aukštesnės eilės tiesiog paprastas mūras. Viskas taip yra tik todėl, kad kažkada buvo užsimota pastatyti baisinio dydžio bažnyčią. Tada žinote kaip būna su berniukais ir kaip jie mėgsta matuotis. Popiežius pasimatavo, kad jo Vatikane stovinti bus mažesnė nei Bolonijoje, tad užraukė statybas. Tada kažkas per politinius žaidimus įtikino, kad juk ne dydis svarbiausia ir finansavimo kraniukas buvo vėl mažumėle atsuktas, bet ne per daug, tad užteko tik paprastoms plytoms supirkti. O ir šiaip Bolonijos miesto gyventojai ne itin mylėjo popiežių, tad jo žodis čia nebuvo paskutinis. Užuominų, kad vietiniams popiežius buvo ne autoritetas, galima pamatyti ir miesto architektūroje. Jei namo stogo atbrailų bokšteliai V formos, šis namas prieš popiežių, jei bokštelis lygus, namas popiežių mėgsta. Pagrindinėje aikštėje Palazzo Comunale ant savo stogo turi abiejų tipų bokštelius. Taigi kairioji pastato pusė pasisako prieš popiežių, o dešinioji už. Toks šizofreniškas namas gavosi.
Pasukame žvilgsnius dar truputį toliau link Enzo rūmų. Enzo (Vincenzo) buvo Raudonbarzdžio (Barbarossa) anūkas. Tiesa gimęs nesantuokoje, bet Hohenštaufenų giminė jo už borto nepaliko. Viskas susidėliojo taip, kad jis buvo paskutinis šios giminės atstovas. Politiškai nutekėjęs į Sardiniją ten ilgai neužsibuvo. Atsibodo vaikiui ramiai sėdėti. Trenkė kumštimi į pušį: vyrai eisime į mūšį! Taip prasidejo grybų karas, oj tiksliau karas su popiežiumi. Keletas laimėtų mūšių užaugino bernioko ambicijas, tačiau vieną dieną korta nepaėjo. Jis buvo sučiuptas ir įkalintas Bolonijoje rūmuose prieš kuriuos mes stovime. Tėvelio išpirkos nepadėjo. Taip pat nesuveikė ir nei vienas pabėgimo planas. Taip Enzo pragyveno čia ištisus 22 metus iki pat savo mirties. Naktimis jis kalėjo narve, pakabintame prie lubų, tačiau dienomis gyveno rūmuose kaip tikras ponaitis. Valgė, gėrė ir moterų turėjo. Na, o kai turi daug moterų, turi ir daug darbo rezultatų. Kai pats esi nesantuokinis be pavardės, tai ir savo vaikams negali jos perleisti, tačiau pasakyti jiems “ti voglio bene” (aš tave myliu) galima visada. Sakoma taip buvo prikabinta pavardė šiems vaikams ir taip atsirado Bentivoglio giminė, kuri vėliau valdė Boloniją ir net gi Ferarą.
Apžiūrėję vis dar išlikusią kartį ant kurios buvo pakabinami visi prasižengę kilmingieji (mažiau kilmingi buvo kariami aikštėje, prie kurios dabar Garibaldis ant žirgo joja), aptarę dar vieną iš Bolonijos paslapčių, kuri byloja, kad po Enzo rūmų skliautais galima susikalbėti net ir priešinguose kampuose tyliai šnibždant į sieną (šitą mačiau ir Saragosoje, tad ši paslaptis nenustebino), pajudėjome link Neptūno statulos. Už kampo apžiūrėjome Fontana Vecchia, kuriame turgaus prekeiviai daržoves plaudavo, kad neužkimštų gražiojo Neptūno fontano ir atsisveikinome su turu.
Grįžome prie Šv. Petronijaus bazilikos. Piazza magiore aikštėje nuolatos budi policijos pajėgos. Prie bazilikos įėjimo neišsigąskite sutikę dar keletą uniformuotų berniukų. Viena stiprios apsaugos priežasčių yra bazilikoje nutapytas Mahometas. Kaip žinia musulmonus tai stipriai trigerina. Čia be pragare degančio Mahometo dar galima rasti ir didžiulį saulės laikrodį. Dar daugiau sakoma, kad prie bazilikos projektavimo nagus prikišo masonai. Šiam momentui prie projektavimo kažkas nagus tikrai kiša, nes puse bazilikos paslėpta po statybiniais pastoliais. Būtent jais mes užsikabarojame ant bazilikos apžvalgos aikštelės. Čia veikia ir liftas, tačiau kaip žinia, mes lengvų kelių neieškome. Susimokame 3eur, pasirašome, kad ant galvos užkritus plytai kalti būsime tik mes patys ir užpuškuojame dar kartą pasižvalgyti po Boloniją iš aukščiau.
Po mūsų kojomis aikštę prižiūri Galvanio statula. Jis, kažkada pasigavęs „Frankenšteino“ knygos idėjas, pradėjo elektra kratyti mirusias varles. Taip šiai dienai mes turime galvaninius elementus ir galvanizaciją, o ant jo namo fasado iškalta: aš sulakiau Galvanio gimimo, aš verkiau jo mirties, jis laikė abu elektros polius. Juokingas eksperimentas išsivertė į viso gyvenimo darbą ir amžiną pripažinimą.
Leidžiamės apžiūrėti Galvanį iš apačios ir šiandien mums pagaliau pavyksta sukišti nosis į anatomijos muziejų. Teatro anatomico tikrai kažkada buvo toks makabriškas teatras. Auditorijos centre buvo dorojamas pakaruoklis ar kitoks nelaimėlis, o aplink sėdintys studentai kruopščiai mokėsi kūno anatomijos. Būta čia ne tik grubaus mėsinėjimo. Viena iš statulų, sauganti anatomijos salę, savo rankoje apžiūrinėja nosį. Tai Gasparo Tagliacozzi vadinamas plastinės chirurgijos pionieriumi.
Į bilieto kainą įeina ir dar vienos salės lankymas. Šios salės dvasia su daug senovinių knygų nukėlė mane į filmą „Ekstraordinarių džentelmenų lyga“. Oh wait… tos scenos filmuotos Čekijoje. Dabar būtinai reikės ir tą biblioteką aplankyti palyginimui. Damn. O aš deklaruodavau, kad muziejų lankymas ne man. Visgi tenka atsistoti ir pripažinti: sveiki mano vardas Lina ir aš turiu maniją knygoms. Ilgiausiai užtrukau prie matematikos lentynų. Lagranžo, Laplaso, Eulerio, Lakrua senieji raštai apžiūrėti. Traukiame nosisi iš knygų ir judame toliau apžiūrinėti miesto.
Ledų pertraukėlė prie Santo Stefano (Stepono) bazilikos. Bažnyčia ištikima savo tradicijoms, tad ir šioji pradėta ręsti ant Izidės šventyklos pamatų. Kompleksas išsiplėtė iki 7 bažnyčių ir tapo Bolonijos Jeruzale. Tiesa šiandienai mes galime matyti tik pusę pastatų, likusiųjų pamatai slepiasi po grindiniu. Kol valgėme ledus ne vienas bandė klebenti bažnytėlės duris. Į vidų patekti nepavyko ir mums. Laisvadienis klebonams? Kad jau taip, judame ten, kur gyvybės daugiau, kur jaunimas iki išnaktų geria alų ir groja gitaromis tiesiog ant gatvės. Tai Bolonijos alma mater. Tiesa paryčiais išsiskirsčius jaunimui rekomendacija skirstytis ir pačiam, nes tas rajonas tampa ne itin draugiškas. Paklaidžioję universiteto koridoriais, uždarome dieną ir šią kelionę. Mama, atkelk vartus, mes parlekiam.