Po itin įtemptų paskutinių kelių savaičių pagaliau mes sėdime lėktuve. Atostogos prasidėjo. Lekiam aplankyti miesto, kuriame ramiai papkutėje guli Lietuvos nepriklausomybės aktas, kur Love parade čia vyksta kone kiekvieną vakarą, tik spėk dairytis, kur kebabų kioskų čia daugiau nei Stambule ir visai tikėtina kad ir Kauną čia pralenkia, tačiau atsisėdus planuoti šios atkarpos pirmas dalykas atėjęs į galva buvo filmas “Goodbye Lenin”. Filmas apie Berlyno sienos griūtį ir ją aš labiausiai noriu pamatyti.
Į Vokietiją atvykome jau vakarop, tad pasidėję daiktus nakvynės vietoje, išėjome medžioti maisto. Šeimininkai rekomendavo užeigą, kuri specializuojasi įdarytomis bulvėmis. Green seeds tikrai sveikiau nei bet kuris kitas kabakas aplinkui, bet man vis tiek knietėjo išbandyti currywurst und bier. Va čia ir išlindo, kad kelionės planavimui skyriau stipriai per mažai laiko. Po ilgų klajonių valgyti teko popierinę dešrą už 5EUR. Sekmadienį prognozavo šlapią, tačiau nubudus oras kad ir apsiniaukęs, bet be lietaus, todėl nusprendėme padaryti atrakciją Lukui ir aplankyti zoo sodą.
Kažkada buvęs padalintas Berlynas nėra standartinis miestas. Dėl buvusios sienos čia nėra aiškiai susiformavusio miesto centro ir būtent dėl to kad kažkada tai buvo du miestai, zoologijos sodai irgi du. Mes išbandėme rytinį Berlyną. Ėjome gatvėmis ir jausmas kad vaikštai Klaipėdos miegamaisiais rajonais: šiek tiek vokiškų vėjų, bet vis tiek standartiniai tarybiniai monolitai. Atrodo niekur ir neišvykome. Kad čia Berlynas pajutome prie zoo sodo vartų, kai už bilietus palikome 35EUR. Galėjom tik pasiguosti, kad vakarinio Berlyno zoologijos sode būtume palikę dar daugiau. Teritorija gan didelė. Galima naudotis nemokamo traukinuko paslaugomis. Šiltomis dienomis čia veikia maudynės. Lukui bemaitinant ožiukus, dangus prakiuro. Greitai aplėkėm likusią dalį ir nėrėm į turkišką knaipę šiek tiek užkasti.
Buvom nusipirkę dienos bilietą traukiniams. Mums būtų užtekę ir A+B zonų, tačiau Darius daug galvoti nenorėjo, tad turėjom teisę maltis kad ir iki pat Potsdamo. Be to zuikiauti viešajame Berlyno transporte menki juokai. Trečdalis nuteistųjų kalėjimuose – zuikiai. Taip taip. Tad tris kartus pasitikrinkite ar pažymėjote bilietėlį prieš įlipdami į traukinį.
Tokiu apniukusiu oru norėjosi kažkur smagiau pasėdėti nei nušnerkštoje turkiškoje užeigoje su plastikinėmis kėdėmis, tad šokom į traukinį ir išlipome prie Rytinės (East side) galerijos. Kai 1961m. rytų valdžia neapsikentė nuolat į vakarus bėgančių savo piliečių, Berlyne pradėjo kilti siena. Tai pačiais metais kai JAV ir sovietų kariai 6 dienas prastovėjo suraukę veidukus ir nutaikę pabūklus vienas į kitą, vadovai svarstė alternatyvas gresiančiam trečiam pasauliniui karui. Nežinau ką jie rūkė, bet chebrai pasirodė, kad siena bus išsigelbėjimas. Arba bent jau taip teisme teisinosi Honekeris, kabindamas sau medalius ant krūtinės neva taip aš sustabdžiau dar vieną bjaurų karą. Nešiokite mane ant rankų dabar.
Keista ta siena, iš jos tikėjausi kažko masyvesnio ir grėsmingesnio, žinant kiek žmonių bandė pro ją prasmukti ir kiek žuvo tai darydami. Žinau vieną istoriją, kai jaunuolį pašovė belipant per spygliuotą tvorą. Vakarų pusėje esantys kareiviai negalėjo jam niekuo padėti, nes jis vis dar buvo rytinėje pusėje, o rytines pusės kareiviai nenorėjo jo liesti, nes tai būtų provokacija prieš vakarinės pusės kareivius. Taip berniokas ir prakabėjo – į sąžinę kapsintis liudijimas kokia neteisinga yra ši situacija, kol rytų pusės pasieniečiai daugiau tverti negalėjo. Sutinku, kad šio šaltojo karo simbolio galybė po truputį išsivadėja, juk beliko vos gabaliukas iš 150km, kur stovėjo virš 300 sargybos bokštelių ir nuolat patruliavo šunys, juk ir atsiminimai jau blanksta ir to meto įvykiai jau ne taip arti širdies.
Prieš kelionę norėjau mamos atsiminimus iš Berlyno papurtyti, kaip tada viskas atrodė. Teks tai padaryti grįžus. Ir žinoma nepamiršti pasigirti, kad aš tai pro Brandenburgo vartus kaip kadaise Napoleonas praėjau, kai tuo tarpu rytų gyventojai jais tik iš tolo galėjo grožėtis. Ar žinojote, kad sienai griuvus, ji gabaliukais buvo parduota Ebay? Gaila kad ties East side galerija man jau pradėjo šlapti kojos, tad ramiai apžiūrėti visų graffiti nepavyko. Mūsų laukė dar vienas iššūkis. Kaip kažkada Liuksemburge keturias dienas neradome veikiančios parduotuvės, taip ir šį kartą ant to pačio grėblio užlipom. Žinojome, kad skrydyje į Singapūrą mūsų niekas nemaitins, tuo reikėjo pasirūpinti mums patiems, tačiau sekmadienį dirbančias parduotuves galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Ir vėl mus gelbėjo dienos bilietas bei nereali galimybė ne taip skausmingai kaip anksčiau naudotis internetu. Maisto gavom. Iš bado nemirsim.
Paskutinė šios dienos užduotis – Reichstag kupolas ir Berlyno panorama iš jo. Kai 1933m. vokiečiai išsirinko Hitlerį ( istorija moko, kad ne vieni mes mokam psychus į valdžią rinkti), jis padegė šiuos rūmus. Parlamentui nebuvo kur susirinkti, Hitleris gavo autoritarinę valdžią. Demokratijai galas ir vat tada Europa plius šiek tiek likusio pasaulio pasismagino. Kopolo lankymas nemokamas, tačiau būtina registracija. Pasų patikra, metalo detektoriai ir mes jau kylam liftu ant parlamento stogo. Čia mes ir atsisveikinome su vakarėjančiu miestu.