Taip, Barselona tikras didmiestis. Čia atstumai visai kitaip matuojami. Čia centre viskas laabai suspausta. Namas ant namo. Gerai, nes aukšti pastatai visą dieną meta šešėlį ant siauručių gatvių. Kas leidžia lengviau tverti ispaniškus karščius. Blogai, nes aplink vien asfaltas ir betonas.
Vakare, jau pradėjus temti, atvykome pas couchsurferį Mario. Kaimynė apačioje įsikūrusi mažą botanikos sodą. Neblogai. Mario tuo tarpu iš terasos pasidaręs valgomąjį. Vaišinomės ispaniškais – itališkais makaronais ir graibstėme itališką patirtį. Taigi, anot italo, rekomenduojama paragauti tokius vynus: Chianti (raudonas), Brunello di montalcino (raudonas), bei putojančius Prosecco ir Lambrusco. Geriausia juos ragauti žiūrint Bernardo Bertolucci filmus, tokius kaip Stealing beauty.
Antroji mūsų vyšnių uogienės mėnesio diena prasidėjo anksti. Atsisveikinom su geruoju Mario, kuprines palikome hostelio registratūroje ir, kol dar oras nespėjo įkaisti, važiavome lankyti Guell parko. Pakeliui dar prabėgome pro amžinai remontuojamą Gaudi šedevrą Sagradą Familia. Į vidų patekti nepavyko, nes buvo kokios septynios ryto. Anyway, pribloškiantis vaizdas. Nesu ta, kuri suprastų ką nors apie architektūrą (na išskyrus tai ką mokytoja įkalė per dailės istorijos pamokas prieš milijoną metų. Apie kylantį į viršų gotikinį stilių ar sluoksniuotą Baroką), bet šis statinys turi kažką tokio. Didinga bažnyčia, bet tuo pačiu atrodo, kad ją iš smėlio supylė vaikai, bežaisdami paplūdimyje.
Pusryčius valgėme sėdėdami Gaudi parke. Prisimenate pasaką apie Jonuką ir Gretutę, kaip juos ragana uždarė meduoliniame namelyje? Tai va tas namelis šiuo metu yra Gaudi parke.
Orui pradėjus kaisti, sėdome į traukinį ir važiavome kiek galima toliau už miesto ieškoti paplūdimio. Pirmą kartą maudžiausi Viduržemio jūroje. Vaduo super šiltas, bet labai sūrus. Išlipi iš jūros, nudžiūni ir tampi druskos stulpu 🙂 Ištempę karščius prie jūros, vakarop grįžome atgal į miestą ir aplankėm Muntijuc kalną, ten palydėjome saulę.