Žabjak regionas, o ypač Durmitor nacionalinis parkas priminė mažą Šveicariją, tik labai pigią :). Pirmas mūsų sustojimo taškas informacijos centras . Už 4 eur nusipirkome detalų Durmitor NP žemėlapį, su TIC darbuotojos pagalba susižymėjome ką norime šiandien aplankyti ir išdūmėm į kalnus.
Pirma stotelė Durmitor nacionalinio parko prieigos keli kilometrai nuo Žabljak. Ten palikome mašiną ir tęsėme kelionę pėsčiomis. Už įėjimą į parką mokėjome 3 eur, parkavimas 2 eur. Beje kaip nebūtų keista Juodkalnija įsivedusi eurą, tad nereikia rūpintis kur rasti valiutos keityklą.
Paėjus kokias 10min atsidūrėme prie Crno jezero – kalnų ežero. Labai graži vieta. Buvome pirmieji lankytojai, tad galėjome ramiai prisikvėpuoti kalnų oru. Nuo Crno jezero patraukėme ieškoti kito kalnų ežero, esančio šiek tiek aukščiau. Krizenome iš Valdo ir jo „kalnų basučių“ ypač, kai pakilus teko bristi per sniegą, bet Valdas atkakliai laikėsi.
Tiesą sakant nei vienas mūsų nebuvome pasiruošę tikram kalnų žygiui: dauguma su paprastais batais, kita šiaip nėščia :), bet net ir mums, fyfoms alpinistams, po valandos kelionės pavyko pasiekti Zminje ežerą. Manau pati kelionė buvo įdomesnė, nei kelionės tikslas, nes su lengvais nusiblūdijimais ėjome šalia kalnų upelio. Vietos ten iš tiesų gražios. Prie Zminje ežero pasistiprinome lietuviškais lašinukais ir lietuviška duona ir grįžome atgal. Grįžimas, žinoma, buvo daug greitesnis, nors tekdavo vietomis pavargti, einant per pažliugusius takelius. Iki šiol įdomu kaip Valdui pavyko nesušlapti.
Grįžę prie Crno ežero ten radome jau daugiau žmonių, tad ilgai nelaukę pasukome link mašinos. Kita stotelė dar kartą pasigrožėti aukščiausiu Europoje Tara upės kanjonu, tik jau iš kitos vietos. Oj kentėjo mūsų mašiniukas, kol užkėlė mus prie reikiamo taško.
Trečias punktas graži panorama į slėnį nuo restorano terasos, o tada užsimanėme pakilti dar aukščiau, kur radome 5m sniego sluoksnį. Tai labai gerai matėsi, nes pats automobiliui skirtas kelias buvo nuvalytas, o šalikelėse pro langus slinko aukšta sniego siena. Taip visą dieną ir prakeliavome po Žabljak apylinkes. Šią dieną pasiekiau net 17337 žingsnių rekordą.
Kitą rytą krovėmės daiktus. Tikslas nusilesti iš kalnų ir pasiekti pajūrį. Kelių šimtų kilometrų kelias, tad pakeliui nusimatėme tris sustojimo taškus. Pirmasis taškas tai Biogradska gora nacionalinis parkas. Šiame parke yra šeši kalnų ežerai, kadangi daug laiko neturėjome, tai apėjome patį lengviausią. Beje įėjimas į nacionalinį parką kainuoja tiek pat kiek ir į Durmitor – 3 eur, tik čia parkavimas nemokamas ir su mašina galima privažiuoti prie pat ežero. Puse ežero apėjome būdami visiškai vieni, o tada atvažiavo trys vaikų autobusai. Ramybė baigėsi.
Antra trumpa stotelė prie Morac vienuolyno. Šalia vienuolyno prieigų yra aukštas krioklys besileidžiantis į kalnų upę. Pramankštinę kojas, judėjome toliau. Svarstėme, ar Juodkalnijoje rasime dujų, tačiau su jomis šioje šalyje problemų nėra. Kiekviena save gerbianti degaline jų turi.
Pakeliui link Podgoricos atsimušėme į kamštį kalnuose , pasirodo tai kasdieniniai planiniai kalnų keliukų remonto darbai. Jų metu visiškai stabdomas eismas. Ir taip tris kartus per dieną po pora valandų. Teko palaukti valandėlę. Ta proga pasidarėme sau pietus, tad baisiai nuo plano nenukrypome ir apie šešias atvykome į kalne esantį Ostrog vienuolyną. Tris paskutinius kilometrus kilome labai stačiu, stipriai vingiuojančiu ir siauru keliuku. Renata vos sėdynių porankių neišlaužė dėl išgąsčio. Iš tiesų nuoširdžiai atgailaujančiam žmogui rekomenduojama tuos 3km eiti basomis. Na ką, mes ne piligrimai, mes skambiai save piligrybais vadiname 🙂 Grįždami iš kalnų atgal į pagrindinį kelią pakelėse matėm daug vežlių. Ką jie kalnuose veikė, taip ir nesupratome, užtat iš Agnės sužinojome apie vežlių auginimo ypatumus.
Jau vakarėjo, kai pasiekėme savo nakvynes vietą Bar miestelyje. Apartamentai neblogi, gavome tris dviviečius, tik miesto centras palyginus tolokai, tad teko paejėti iki padoresnių kabakų. 🙂 Tai buvo musu toliausias taškas, nuo dabar po truputi pradėsim grįžinėti namo.