Po trumpo vienos nakties greituko grįžtame artimiau susipažinti su Tailandu. Esant Tailande mums buvo leista pro vartus įsinešti buteliuką vandens tipo dėl Luko, tačiau Kambodžos pusėje jau kitos taisyklės. Tik iki 2 metų. Teks verstis kitais būdais. Metas pasisveikinti su Bankoku arba kaip jį vietiniai vadina Krung Thep arba tiksliau Krung Thep Maha Nakhon arba tiksliau Krung Thep Mahanakhon Amon Rattanakosin Mahinthara Ayuthaya Mahadilok Phop Noppharat Ratchathani Burirom Udomratchaniwet Mahasathan Amon Piman Awatan Sathit Sakkathattiya Witsanukam Prasit. Emm… aš gal liksiu prie Bankoko, jei niekas neprieštarauja.
Bankoke nusileidome gan vėlai. Kadangi Tailando vizos nebegaliojo, teko darytis “on arrival”. Ir vėl mus gelbėjo Vilmos padirbtos pasinės nuotraukos. Ačiū jai. Nuotraukas galima darytis ir vietoje. Beje Bankoke jos pigiau. Phukete jos kainavo 350 batų (10eur), o čia 200. Vizų tvarkymas suvalgė labai daug laiko. Čia mus gelbėjo Agnės ir Valdo gimtadienio dovana. Ačiū jiems. Vietinių tarakonų belydimi, viešbutį pasiekėme jau po vidurnakčio.
Ryte tikrai nesiruošėme kur labai skubėti. Šis vienos nakties viešbutis “B-Your home” nebuvo pats geriausias. Duše neradau karšto vandens, pusryčiai kuklūs, bet užtat baseinas ant stogo atpirko viską. Taip mes ir pramirkom iki pat vidurdienio. Buvo super.
Papildomų karmos tašku viešbutis užsidirbo, kad mus nemokamai nuvežė iki oro uosto, o iš ten kaip vietiniai su autobusu bildėjom į miesto centrą. Jau naktį besileisdama pro lėktuvo langą mačiau koks didelis yra Bankokas. Esant 10km aukštyje miesto ribų vis dar nesimatė. Tad laukė ilga 2h kelionė autobusu už juokingą mažiau nei euro kainą. Autobusų būklė dar prastesnė nei mūsų senųjų “batareikinių” troleibusų plius tailandietiški dar turi gerai padėvėtas medines grindis. Egzotika. Kažkur ties šia vieta mano organizmui kondicionierių jau buvo per daug. Autobusu važiavau užsikasusi nosinėse. Taip pat kažkur ties čia jau pradėjo pabosti maitintis thai troškiniais. Gal reiks persimesti ant skorpionų ir tarantulų?
Mėgstu momentus, kai gali nors šiek tiek prisiliesti prie tikrojo vietinių gyvenimo. Kuo jie gyvena ir kvėpuoja. Kai išpuošta ir blizganti turisto užuolaida prasiskleidžia ir pamatai tikras spalvas. Toks momentas aplankė einant į nakvynės vietą. Išlipome iš autobuso miesto centre, o čia visas šaligatvis nusėstas pardavėjų su lagaminais pilnais popierėlių. Vietiniai pametę galvas lošimuose.
Tačiau deja deja, kad ir koks didelis tas Bankokas daug veiklos jame nesuradau. Galbūt todėl, tik pasidėję kuprines ir išlindę į miestą, pasirašėm vienai avantiūrai. Prie mūsų gatvėje priėjo tuk tuko vairuotojas ir už 20batų pasiūlė pasivažinėjimą po miestą. 20batų tai mažiau nei 0,5EUR. Susėdom į tuktuką ir pradėjom galvoti ir kurgi jis mus nuveš? Ar ten kur mums ar ten kur jam reikia? Šitas žaidimas truputį priminė epizodą iš “Scam city”, kur vedėjas tyčia kiša galvą į visus turistų apgaudinėjimus. Pirma stotelė prie Lucky budos – jokių nesamonių. Apėjom, apžiūrėjom, Lukui papasakojau kas tas dėdė lotoso poza. Išėjus iš šventyklos pamečiau Darių. Jį radau kiemo gale, besikalbant su senai Tailande gyvenančiu belgu. Kaip gera buvo girdėti normalią anglų kalbą. Tikra atgaiva ausims, nes vietinių akcentas toks stiprus, kad dažnai reikia tris kartus perklausti, o tada iš girdėtų raidžių bandai kratyti žodyną ir pritempti prie kažkokio logiško žodžio.
Belgas pridalino daug vertingų patarimų. 17 metų gyvenimo Tailande patirtis kaip ne kaip. Ar žinote kodėl vietiniai baidosi saulės? Įdegis jiems reiškia, kad tu dirbti kažkur laukuose, vadinasi esi neišsilavinęs ūkininkas, o balta oda reiškia kad tu dirbi kažkur kondicionuojamame ofise ir esi neva baisiai protingas. Visa vietinė kosmetika pagal nutylėjimą prikrauta stiprių odą balinančių priemonių. Taip pat Tailandas turi didelius muitus importuojamai produkcijai, tad gatvėse pamatysi vien šalyje gaminamus automobilių modelius kaip Toyota, o jei pro šalį pravažiuos BMW, kažkas yra itin gerai prasigyvenęs, kad ryžosi mokėti trigubą kainą. Tokiais momentais kaip šis atėjo apmaudas, kad gal reikėjo išbandyti CF ir čia. Labai norėjosi šį belgą alaus į kabaką pasikviesti, bet Lukas jau patogiai įsitaisęs tuk tuke ragino mus judėti. Teko atsisveikinti ir rangytis atgal į mūsų barbišką transporto priemonę.
Va tada ir pradėjo lįsti kodėl tik 20batų. Vairuotojas atsisuko į mus ir sako: žinot aš jus nuvešiu į vieną parduotuvę. Už tai, kad jiems klientus atvežu jie man nemokamai benzino tuk tukui duoda. Taip mes atsidūrėme prabangioje kostiumų siuvykloje. Kostiumas vos 150EUR, negi atsisakysite tokio pasiūlymo? O mes padlos ėmėme ir atsisakėme. Kita stotelė dar viena šventykla, o po jos vairuotojas primygtinai rekomendavo išbandyti valandos pasiplaukiojimą sostinės kanalais. Mes vis purtėm galvas, o vairuotojas savo varė. Jo entuziazmą galėčiau paaiškinti tik dar vienu būsimu atkatu nuo valtininkų. Galiausiai sutikome. Jei žaisti tai iki galo. Va taip mes atidūrėme privačiame pasiplaukiojime. 1000 batų už valandą neverta, be to žadėto plaukiojančio turgaus neišvydome plius kažkodėl mus išleido kitame uoste, nei įlipome tad tolimesnis sutartas pasivažinėjimas po miestą nuplaukė. Bent jau 20 batų mokėti nereiks.
Tokios jau tos turistinės vietos, iš tavęs plešia tiek kiek gali mokėti. Gatvėje susistabdėm tuk tuką pargrįžimui namo. Nuo pradinės 150batų kainos per kelias min nusimušėm iki 50. Kadangi taip greitai sutiko spėju reali kaina dar žemesnė. Va toks tas turisto gyvenimas Bankoke. Pjauni pasiūlytas sumas per pusę net nemirksėdamas.
Kita diena buvo Luko diena. Išbandėme vaikų žaidimų aikštelę. Kažkas panašaus į “Curiocity”, tik Bankoko versija man labiau patiko. Čia žaidimo forma supažindinama su daile, leidžia pasireikšti kūrybiškumui statant miestą, galima prasilėkti su dviračiu tarp žvaigždžių ar užkariauti drakono saugomą pilį, galima klausytis pasakų ar išbandyti vaikišką kantrybę būnant medžiu. Visiems vaikams registratūroje sumatuojama temperatūra. Įėjimas tik su kojinėmis. Mums su Dariumi teko jas vietoje pirktis. Bus suvenyras iš kelionės. Trys valandos prabėgo labai greitai ir net pasitelkę visus derybinius įrankius, Luko dramos išeinant neišvengėme. Et, pasiplaukiojimui baseine ant viešbučio stogo beliko vos pusvalandis.
Paskutinė trečioji diena buvo skirta pagrindiniams miesto turistų taškams. Į didžiuosius rūmus buvome neįleisti, nes mano skara ant pečių jiems netiko, o pirktis kažkokią klouno aprangą už 200 batų ranka nekilo. Aš Angkorą su ta skara aplankiau, niekas jokio žodžio nepasakė. Aš po velnių su budistų vienuoliu liftu važiavau kai buvau vien tik su maudymosi kostiumėliu. Ištvėrė kažkaip bičas, o gal net nirvaną pasiekti padėjau. Bet va rūmuose chebra nusprendė papildomai prisidurti. Daug labiau man patiko Wat Pho arba gulinčio Budos šventykla, kur kvailiems turistams laikinai išdalinami apsiaustai. Beje ten mano skara cenzurą praėjo.
Į dar vieną šventyklą (Aušros) teko keltis per upę. Už juokingą 4batų kainą, kas yra 0,1EUR. Ir čia taip brangiai nes tai turistinis maršrutas, kai kėlėmės ne iš turistinės prieplaukos, keltas kainavo 3,5 batų. Taip kad Tailande išmokta pamoka moki tiek kiek tau norisi mokėti, nes kainos svyruoja nuo 3,5 už keltą iki tūkstančių už privatų pasiplaukiojimą.