Pietų Amerikos avialinijos turėjo daug platesnį filmų pasirinkimą nei British airways. Pliusas jiems. Penkios valandos ir mes jau leidomės Limoje. Apsidžiaugėme, kad kuprinės sėkmingai paskui mus atkeliavo iki Peru. Kol vaikinai aiškinosi valiutų kursus, aš ėmiausi vietinės SIM kortelės tyrimo. Nuo tarifų akys ant kaktos iššoko. Jei nori planu su internetu – 100USD, jei be interneto 10USD už aktyvaciją plius mažiausiai po 2USD kasdien. Vagys. Atsisakiau idėjos turėti vietinę kortelę.
Išėjus iš salės mūsų jau laukė Jose – vaikinukas iš Couchsurfing. Agnė rūpinosi CS reikalais. Juokinga, kad vienas berniokas galvojo, kad pas jį nakvos keturios panos. Sužinojęs, kad mes dvi poros, pasiūlymo atsisakė. Couchfuckinga jam teks atidėti kitam kartui. Su Jose prašnekėjom beveik tris valandas apie kelionę, apie istoriją, apie politiką, gyvenimo būdą. Su juo kartu peržiūrėjom kelionės planą. Tiesa ne viskas, ką jis sakė buvo tiesa. Pvz jis intensyviai siūlė pinigus keistis oro uoste, tačiau mieste keitimo kursas palankesnis. Mieste 3,36, oro uoste 3,26. Beje apie tuos pačius keitimus. Lietuvoje darėme eksperimentą, kaip geriausiai išsikeisti eurus į USD. Ekonomiškai geriausias būdas atsidaryti USD sąskaitą, pervesti į ją pinigus ir tada išsigryninti. Reiks nepamiršti to, kai planuosime kelionę į tą nuostabiąją šalį, kur išsipildo visos svajonės.
Po ilgų kalbų užmečiau akį į laikrodį. Buvo dvi valandos nakties. Pats laikas paleisti mūsų Peru ekspertą namo toliau svajoti apie Agnę, o mes patraukėme ieškoti lėktuvo į Arequipą.
Peruiečiai labai juokingi. Iš pradžių nesupratom kam mergaitė paėmusi kibirą rieškučiomis semia vandenį ir pila ant grindų. Tada vandenyje skęstantį plotą aptvėrė, pasiėmė šluotą su skuduru ir pradėjo atlikinėti keistus judesius, kuriuos mes pavadinome grindų thai masažas. Po to atvažiavo grindų valymo mašina. Savotiškas sprendimas grindims plauti. Žodžiu 20 kv.m. plotui išplauti prireikė 6 žmonių ir belekiek laiko, nors turi grindų plovimo mašiną. Taip pat juokinga buvo bagažo pridavimas, kai kuprines į lėktuvą vežė ne konvejeris (o jis buvo), tačiau berniukai rankiniu būdu jas nešiojo. Žodžiu Peru be darbo nieko nepaliks. Pusvalandžiui užmerkėme akis ir vėl į lėktuvą. Saulėtekį pasitikome lėktuve ir jau prašvitus pasiekėme Arequipą.
Pasieniečiams atėmus greipfrutą (vaisių, kaip į daugelį egzotinių šalių, įsivežti negalima, o aš apie jį buvau visai pamiršusi), pasukome ieškoti taksi iki viešbučio.
Taksi, kurie įvažiuoja į oro uosto teritoriją turi susimokėti 5PEN, tai jie žinoma prideda prie kainos. Tad geriausia eiti už saugomos teritorijos ir žinoma ieškoti tik pažymėtų taksi. Tik išėjus, mus apspito taksistai. Nuo 30PEN kaina per dvi minutes nusileido iki 20. Už vartų turbūt būtume gavę 15, tačiau su Dariumi visada sunku tokiose situacijose. Jam nepatinka derėtis ir mes visada susipykstam, kai tai pabandau daryti. Tad labai nespaudžiau. Sėdome į gerokai panešiotą automobiliuką, kuris atrodė, kad tuoj išsiardys ir pasileidome Arequipos gatvėmis. Jau po 10min važiavimo pradėjome svarstyti ar mes tikrai norime nuomotis mašiną. Važiavimo kultūra labai specifinė. Stop ženklai tik bailiams, šalutinių pagrindinių kelių nėra. Visi važiuoja ir bando nesusidurti. Didesnis be abejo teisesnis. Nėra problemų sustoti ant viaduko ar kokioje kitoje smagesnėje vietoje. Šviesoforas jiems reiškia ne daugiau nei kalėdinės dekoracijos, o šaligatviai yra skirti pėstiesiems gąsdinti, nes jei neužtenka vietos galima ir ten mažumėle pravažiuoti. Ir visur visur naudojamas pypsiukas, net ir šviesoforui apipypinti.
Viešbutėlis, turintis net dvi žvaigždutes, pavadinimu Luxor iš išorės visai neatrodo kaip luxor. Iš pradžių pagalvojau, kad ne ten atvažiavom arba viešbutis nedirba. Prisibeldus ir įėjus į vidų, vaizdelis pagerėjo. Tiesa kambariai visiškai paprasti. Ir mums neįprastai trumpos lovos. Net aš čia jaučiuosi vidutinio ūgio. Agnė vos vos tilpo. Nėra ko stebėtis – vietinių merginų vidutinis ūgis 1,5m.
Nusimetę daiktus, išlindome į miestą. Plaza de Armas (tai pagrindinė visų miestų aikštė) mus pasigavo vietinis, pardavinėjantis turus. Kadangi esame keturiese, žadėjo padaryti nuolaidą ir 4h ekskursiją po miesto apylinkes pasiūlė už 2h kainą. Turėjome 20min apsispręsti. Greitai nulėkėme į TIC žemėlapių ir informacijos apie Kolką kanjoną (iPeru geriau vengti, nes pas juos su žemėlapiais liūdesys ). Vyrus paleidom keistis pinigų, o mes su Agne į parduotuvę maisto. Po devintos jau sėdėjome autobuse.
Turas didelio įspūdžio nepadarė, geresnis turas buvo pėsčiomis po miesto centrą. Išėjus kelis kvartalus už centro baigiasi balti namai, kuriais miestas taip garsėja ir dėl kurių yra įtrauktas į UNESCO ir vadinamas La cuidad blanca. Neskaitant kelių namų centre, nei jis baltas nei ką. Daugelis namų nebaigti statyti, kiek statyta viskas padaryta labai greitai, apie tinką Peru namai net nesvajoja. Net Jose minėjo, kad pas juos langai nesandarūs, ir labai nusistebėjo, kad pas mus jie dažniausiai būna trijų profilių. Tad panašu, kad tokios statybų mados bus visame Peru. Bet panašu, kad perujiečiai labai dėl to nesiparina. Jei parintųsi, kažką darytų. Po šios ekskursijos pradėjome džiaugtis, kad gyvename Lietuvoje.
Dabar apie vieną svarbiausių gyvūnų Peru – lamas. Tiesa ne visos lamos lamomis vadinamos. Peru yra alpakos, lamos ir vikunijos. Lamos didžiausios ir stipriausios. Be mėsos ir vilnos šaltinio jos dar naudojamos kroviniams nešti ir gali pakelti apie 20kg. Lamos skirstomos į dvi rūšis: tos kurios turi vilnos per visą kūną ir „lama cara“, kurių snukiai turi mažai kailio. (cara ispaniškai reiškia veidas). Tiek lamos tiek alpakos gali būti trumpaplaukės, tai čia kaip Valdo ševeliūra ir ilgaplaukės, kurios atrodo, kad susisuko dredus. Iš ilgaplaukės gaunama apie 5kg vilnos iš trumpaplaukės 3kg. Grįžus Kęstučio reikės paklausti kiek iš avies vilnos gaunama 🙂
Atskiro skyriaus reikia vikunijoms. Jos itin trumpo kailio ir pačios mažiausios, tad vilnos gaunama tik apie 200g kas 2 metus. Vilna itin švelni. Dėl jos kokybės ir retumo gaminiai iš tokios vilnos yra labai brangūs. Pvz šalis kainuoja 800-1000USD. Inkai taip pat suprato vikunijų vilnos kokybę, tad rūbus iš šios vilnos galėjo dėvėti tik kilmingieji. Atsižvelgiant šių dienų vikunijų gaminių kainas, niekas nepasikeitė 🙂 Va kur slepiasi Andų auksas. Vikunijos dabar valstybės saugomos ir gyvena rezervate. Perujiečiai labai didžiuojasi, kad jų skaičių pavyko padidinti iki 8000. Deja tai visiškai laukiniai gyvūnai ir laikyti jų namuose neįmanoma, tad vilnos gavimas sudėtingas procesas. Kalnų bendruomenės žino kur ganosi vikunijos. Kartą per metus susirenka visa bendruomenė apsupa tą plotą ir siauriną ratą iki minimumo. Tada išrenka seniausias, kad netraumuotų jaunųjų lamų ir jas nuskuta.
Jei teisingai supratau lamų vilna nekaršiama. Iš vilnos pirštais išimamos įsivėlusios šiukšlės tada suverpiama ir nudažoma jei reikia. Audimas tradiciniais Peru raštais vyksta gan lėtai tik 15cm juostos per savaitę.
Tiesa kalbant apie raštus. Taip kaip Škotijoje sijonų spalvos reprezentuoja kokiai kalniečių giminei priklausai taip ir čia pagal raštus ir spalvas galima atskirti iš kurio kaimo yra žmogus. Labai svarbu tai būdavo inkų laikais, kai žemdirbiai turėdavo dirbti nuo ryto iki vakaro, kad aprūpintų imperiją maisto atsargomis. Jiems buvo uždrausta keliauti. Pamačius kitokius raštus apylinkėje iš karto būdavo aišku, kad keliautojas ne vietinis ir jam čia pat būdavo atliekama mirties bausmė.
Arequipos apylinkių gamtos paminklai. Be abejo nr 1 yra Kolkos kanjonas. Antras giliausias pasaulyje. Giliausias pasaulyje kanjonas yra netoliese esantis Cotahuasi, bet mums užteks ir Kolkos. Arequipa apylinkėse yra 80 vulkanų. Kai kurie vis dar veikiantys, tad miestas stovi ant seismiškai aktyvios žemės vadinamos cadena del fuego (ugnies grandinė) . Pats garsiausias ir esantis visai arti miesto vadinasi el Misti (5800 m.). Tai miegantis vulkanas ir rusena vos vos, jei jis nubus, Arequipai šakės. Paskutinis išsiveržimas vyko prieš 400 metų. Per vieną tokių išsiveržimų vietiniai ant jo supyko ( aš irgi pikta būčiau jei mane palaidotų po lava ir pelenų sluoksniu) ir nusprendė atkeršyti kalnui – pamiršo jo vardą. Kelis šimtus metų kalnas stovėjo ignoruojamas be vardo. Tikėkimės el Misti padarė savo išvadas ir nuo šiol elgsis gražiai.
Tačiau tai ne vienintelis didelis vulkanas. Iš kairės nuo el Misti stovi Chanchanis (6000m) su 7 krateriais. Tai aukščiausias apylinkės kalnas, tačiau gidas pasakojo, kad į jį gan lengva lipti. Neblogai būtų pasakoti draugams, kad įveikiau 6000m, bet gal kitą kartą. Beje kalbant apie lipimus. Kasmet vyksta varžybos kas greičiau užlips į el Misti. Turistams tai trunka dvi dienas, vietiniai užsikabaroja per 4h. Iš dešinės nuo el Misti stovi Pichu pichu. Iš kečua kalbos išvertus tai reiškia kalnas kalnas. Labai kūrybinga.
Yra legenda, kad kažkada Pichu pichu įsimylėjo el Misti, tačiau el Misti mylėjo Chanchaną. Dabar El Misti ir Chanchanas vyras ir žmona. Ką veikia Pichu pichu, nežinoma.
Iš turo su autobusu po apylinkes geri buvo du taškai: Molino do Sabandia – perujietiškas Belmontas ir mirador Portales de Yanahuara iš kur gerai matosi el Misti. Jei tai daryčiau antrą kartą, taupyčiau laiką ir imčiau tik šiuos taškus. Turą pabaigėme restorane pavadinimu „Tradicion Arequipena“ garantuoju, kad kelionių agentūrą gavo atkatą už tai kad mus ten išleido. Truputį brangoka, užtat porcijos didelės. Pusė vištos man kainavo 30PEN.
Papietavę grįžome į centrinę aikštę ir pradėjom turą pėsčiomis. Ekskursija prasidėjo nuo koka arbatos su šokoladu. Gidas buvo labai geras. Toks geras, kad dėl jo praleidome Catalina vienuolyną.
Man labiausiai patikusios istorijos:
- Miesto aikštėje virš fontano stovintis ir dūdą pučiantis berniukas turi labai teisingą vardą: el Tu tu ru tu.
- Peru ir Bolivijoje būdinga tradicinė apranga, kai moterys nešioja pamažintas katiliukų versijas. Žmonės pasakoja, kad Anglijoje pagamino per mažų katiliukų partiją ir pabandė juos prastumti Peru, sakydami, kad tai paskutinė mada. Taip jie ir prilipo. Jei katiliukas šone, mergina vieniša, jei tiesiai ji ištekėjusi, o jei ant akių vadinasi našlė.
- Kažkas atkasė, kad Amazonės upė prasideda Kolkos kanjone.
- Nintendo nupirko stiklinį karstą garsiajai Juanitai. Tai mumija, kuri buvo rasta vulkano krateryje. Inkai iš pasiturinčių šeimų išrinkdavo gražiausias mergaites ir jas paaukodavo, kad dievai nepyktų.
- Claustros de la Compana smagi vieta pailsėti nuo miesto šurmulio ir dar kartą apžiūrėti vulkanus.
- Paskutinės vakarienės variantas yra ir Arequipoje, tik jame Kristus su mokiniais valgo keptą jūros kiaulytę su kukurūzais ir pipirais.
- Ayahuasca – haliuciogenas, naudojamas daugiausiai Iquitos teritorijoje. Su šamano priežiūra pasineriama į praeitį dabartį ir ateitį ir tai neva padeda susidėlioti gyvenimą į savo vietas. Poveikis tęsiasi 6 val. Per jas asmuo gali vemti, gali viduriuoti gali viską iš karto, tačiau po to ateina nušvitimas. Gali tiesa ir numirti, tada tikrai ateis nušvitimas. Kažkas yra pavadinęs tai psichoterapija su steroidais.
Ilgai mieste nesiblaškėme. Kad anksti pasiektume Kolkos kanjoną reikia keltis dvyliktą nakties. Turime kelias valandas miego.