Amsterdam

Sakoma jei tapai panašus į savo nuotrauką pase, laikas atostogauti. Naudojamės patarimu ir pirmyn…

Vakar pradėjome savo kelionę. 5 ryto jau buvome Vilniaus oro uoste. Prie check-in susisvėrėme savo didžiąsias tašes: Valdas 12,5 kg, Agnė 11,2kg, Darius 11kg, Lina 7,5kg. Panašu, kad savo pažadą travel light išpildžiau.

Patikrinimo punkte Valdas buvo panašiausias į teroristą. Teko jam dar atkentėti mėginių ėmimo procedūrą nuo rankų ir aprangos. Garbanių praleido, judėjome toliau. O tada prasidėjo mūsų kelionė į Amsterdamą. Ankštas lėktuvas – Rusų kalbos pamokos Ukrainoje – Pusvalandis kavai už 40UAH – Patogesnis lėktuvas – 12:30 leidomės Schiphol oro uoste. Dienelę atsipūsime čia.

Patogus dalykas, kai apink esantys viešbučiai pasiima turistus nemokamais autobusais nuo oro uosto. Taip mes ir atvykome iki Ibis. Kambariai mums dar nebuvo sutvarkyti, tad tik nusimetėme kuprines ir sėdę į 197 autobusą už brangiai pajudėjome centro link. Deja deja pigesnio varianto nėra. Kiek suprantu yra dar traukinys, tačiau jis kaip tik šiomis dienomis atostogavo. Taip prieš tris pasiekėme pagrindinę Dam aikštę. Iš ten prasideda visos nemokamos ekskursijos po miestą. Jų pasirinkimas labai didelis ir panašu, kad kas valandą galima susirasti rengiamą turą. Griebėme greičiausiai išvykstantį turą labai nesirinkdami.

Pieter iš 360 free walking tours buvo mūsų informacijos šaltinis. Vaikinukas kaip daugelis tokių gidų baigęs istoriją (prieš savaitę apsigynė magistrą). Pusiau olandas pusiau amerikietis, prieš 15mėn iš Čikagos atvykęs gyventi pas tėvą. Su juo mes ir praleidome ateinančias dvi valandas.

Olandai ne itin kūrybingi. Jie daug negalvoja kaip pavadinti vieną ar kitą vietą. Tai labai gerai iliustruoja bažnyčių pavadinimai. Yra šiaurinė, rytine, pietinė ir vakarinė bažnyčios. Na dar kažkodėl Šv. Nikolo bažnyčia. Taip ir su pačiu Amsterdamo pavadinimu. Tekėjo sau upė Amstel. Žmonės, ieškodami problemų, kažkodėl nepanorėjo statytis namų ant tvirtos žemės ir pasirinko netvirtą dumbliną teritoriją prie upės žiočių (25% Nyderlandų yra žemiau jūros lygio). Padarė užtvankas ir pylimus (damm) ir taip gimė vietovės pavadinimas Aemstelredamme.

Amsterdamo architektūros ypatumai. Pirmiausia pradėkime nuo to, kad centrinėje dalyje yra daug siaurų aukštų namų. Panašu, kad ta pati mokesčių sistema kaip Varšuvoje buvo taikoma ir čia, kai turto mokestis buvo mokamas pagal fasado plotą. Kaip jau minėjau Amsterdamas yra pastatytas ant pelkės, tad tam, kad namai stovėtų po jais yra susmeigti mediniai poliai. Tiesa kad ir kiek tų poliu prismeigtum, vis tiek 100% stabilumo neišgausi, ta visi namai yra kreivi, o tarp namų yra tarpai. Mūsų čikagietis pasakojo kad namus stengiamasi kreipti taip, kad jie linktų fasadu į priekį. Tai naudinga ir dar dėl vieno praktinio sprendimo. Kadangi senieji Amsterdamo namai gana siauri, laiptams vietos juose išskirta labai mažai. Dažnai jie būna itin nepatogūs ir labiau primena kopėčias nei laiptus. Taigi užsikelti sofą į ketvirtą aukštą tampa gan dideliu išūkiu. Amsterdamiečiai surado išeitį. Prie namo fasado pritvirtino kablius ir spintas bei skalbenkes kelia iki reikalingo aukšto iš lauko.

Kadangi jau esame čia pats laikas pagaliau išsiaiškinti kuo skiriasi Nyderlandai nuo Olandijos. Taigi Nyderlandus sudaro 12 provincijų, dvi iš jų vadinasi šiaurės ir pietų Olandija, kas iš principo ir sudaro tikrąją Olandiją. Pavadinimų painiava prasidėjo dar West Indijos laikais, kai dar nebuvo susiformavusi tikroji Nyderlandų valstybė. Jūreivių paklausus iš kur jie, jie paminėdavo savo regioną, kas dažniausiai būdavo viena iš dviejų Olandijų. Taip visa šita vietovardžių makalynė tęsiasi iki šiol ir nacionalinės futbolo komandos pavadinimas tikrai kad nepadeda išspręsti šios painiavos. Atrodytų, kad dabar tai jau viskas aišku, tačiau kuo giliau į mišką tuo daugiau medžių, nes tada paaiškėja, kad yra dar ir Nyderlandų karalystė, turinti žemių ir Karibų jūroje. O jei norite dar labiau susisukti galvas pasidomėkite Boneras, Sint Eustatijus ir Saba ir tada paaiškės kad yra dar ir Karibų Nyderlandai.

Pieter dar užrodė squad namų kvartalą. Galvojau tokia praktika taikoma tik UK, bet panašu kad tai plačiai paplitęs reikalas. Dar pora smagių istorijų ir mes grįžom kur pradėjom – į Dam aikštę. Atsisveikinom su berniuku, kuriam akivaizdžiai reikia merginos: susiglamžę marškiniai, suplyšę batai, nutrinta striukė bei nelygintos kelnės visą laiką mane labai erzino 🙂 ir lėkėm susitikti su Pasiu – dar žinoma kaip Dovilė – Dariaus drauge iš Kauno (o dabar jau iš Amsterdamo).

Mergaitė jau ne pirmi metai gyvena Amsterdame. Čia baigė magistrą, čia ir pasiliko. Su ja apsukom ratą po raudonųjų žibintų kvartalą. Aš jau kelintą kartą bandžiau atskirti koks yra žolės kvapas. Galiausiai priėjom centrinę stotį iš kurios už 10eur nusipirkom pasiplaukiojimą laivu po kanalus. Pasiplaukiojimo pasiūlymų yra labai daug nuo paprasto kaip mūsų iki prabangių su šampanu ir krevetėmis ar romantiškųjų ar gurmaniškųjų ar su alaus degustacija. Šis pasiplaukiojimas buvo geriausias dalykas. Buvo smagu pamatyti Amsterdamą kitokiu kampu. Sako Amsterdame yra 1000 tiltų ir aš tuo visai tikiu.

Po pasiplaukiojimo pasijautėm alkani. Tas greitomis sukirstas Makdako mėsainis prieš turą jau seniai buvo susivirškinęs. Šokom į tramvajų ir atvykom į Food Hallen. Tai kaip tymo turgelio Open kitchen tik įrengta apleistame depo angare. Spjovėm į Heineken ir Amstel ir persimetėm prie siūlomų alternatyvų degustacijos. Ragautas stout buvo labai geras pasirinkimas. Taip ir baigėsi mūsų diena. Palikom Dovilę ir toliau dirbti tą neįdomų darbą Pharrell Williams įmonėje ir degančiomis nuo nuovargio kojomis grįžom į viešbutį.

Tai koks gi tas Amsterdamas… Nepamatėm mes Ane Frank namo, praplaukėme tik pro bažnyčią, kurios varpus Ane girdėdavo besislėpdama nuo nacių. Taigi turi jis niūrios istorijos. Užmetėm akį į Olandijos aukso amžiuje karaliavusių West India kontorą. Turėjo ji net savo laivyną ir įkūrė New Amserdamą vėliau, kai anglai baigė kariauti su savo kaimynais, virtusį New York‘u. New Holland dabar vadinasi Australija, o New Zeland savo pavadinimą nusprendė pasilikti. Tad turi jis ir didingos istorijos. Pakeliui matėm daug gražių parkų, kuriems deja nebeužteko laiko. Turi jis ir romantiškų istorijų. Dviračių prisižiūrėjom visokių visokiausių. Mačiau net vaikišką kėdutę padarytą iš taburetės, o Marcė bijo Eimilę ant dviračio sodinti. Susimirksėjusios su Agne, nusprendėm, kad kitą kartą į Amsterdamą atvažiuosime dviese. Gatvėse čia tiek daug žavingų vaikinų… Taigi gražus tas miestas Amsterdamas.

Žodžiu suma sumarum, mes dar čia užlėksime. Gal net pavyks Harlemą apžiūrėti. Galų gale labai dažnai matau gerų skrydžių į platųjį pasaulį būtent iš Amsterdamo. Tik kitą kartą pasinaudosime Pasiu patarimu ir į Dam aikštę nekišime nosies. Labai vargina tos marios žmonių, kai reikia kelią alkūnėmis skintis. Tokių pat mielų vietų yra ir paėjus kelis kvartalus nuo miesto rotušės. Plius dar dviračiai čia yra karaliai ir tenka nuolat dairytis per petį, nes nežinia kur koks gali išlysti. Dovilė pasakojo, kad labai dažnai dviračiui susidūrus su mašina, mašinos vairuotojas lieka kaltas. O labiausiai nuskriausti yra pėstieji. Dviračių takais jiems vaikščioti negalima, o ant pėsčiųjų takų parkuojasi dviračiai, tad širdis ir linksta prie ramesnių vietų, kur žmonių mažiau ir yra pakankamai vietoms visiems prasilenkti. Kur galėtum pasėdėti ant kanalo krašto, nuleidus kojas. Beje kalbant apie kanalus. Nors daugelis pakrančių turi mažus bortelius, tačiau tai nesutrukdo bent vienai mašinai per savaitę nuriedėti į vandenį.

Šis miestas pati ta įžanga į Peru. Pradėjom nuo Amsterdamo gatvių persismelkusių kanapėmis, pratęsime kelionę valstybėje kramsnodami kokos lapus. Jei žinios teisingos, Peru jau aplenkė Kolumbiją kokaino versle. Lekiame pažiūrėti.